Pelynų medus

PELYNŲ MEDUS

Edita Mildažytė

PELYNŲ MEDUS

Mano istorija

Užrašė Jūratė Ražkovskytė

Vilnius, 2025

Atsibundu areštinėje. Troškina. O kažkur šalia klaikiai bėga vanduo. Klozete. Net šniokšdamas. Man taip gaila to nesustabdoma srove tekančio vandens, kad keliskart spaudžiu mygtuką kviesdama budintį pareigūną. Galų gale mane perkelia į kitą kamerą. Su visu čiužiniu.

Ryte gaunu pusryčius – sumuštinių. „Ne, nevalgysiu“, – nusprendžiu.

– Ponia Edita, imkit... – ragina maistą atnešusi moteris. – Žinokit, skanūs sumuštiniai, labai minkšta duona...

Visgi to skanaus sumuštinio nevalgau. Prieš kurį laiką buvau ekskursijoje po Lukiškes, ją vedė buvęs kalinių prižiūrėtojas. „Nieko kalėjime neragaukite, nes paskui gali tekti valgyti kalėjimo duonos“, – kažkaip ironiškai pajuokavo.

Vėl prigulu ant čiužinio ir imu rankioti mintis. Puikiai suvokiu, kas įvyko. Atsimenu, kaip mane sustabdė. Davė pūsti į alkotesterį. Policininkė nepatikėjo, kad tiek daug įpūčiau.

– Gal pūskite dar kartą?.. – lyg klausė, lyg siūlė.

– Ne, ne, – sakiau, – viskas čia gerai.

Policininkai tarėsi, kur mane dėti. Gal į naują areštinę vežti?.. Nuvežė į naująją – Smolensko gatvėje.

Įdienojus ateina tyrėja. Duodu parodymus, kažką aiškinu... Paskui

įleidžia Saulių. Jis mane apkabina ir sako:

– Tu tik laikykis, viskas bus gerai.

– Ar labai daug žiniasklaidos? – klausiu jo.

– Tau tai neturi rūpėti, – pasako išeidamas.

Suprantu, kad Saulius yra su manimi.

Kai susiruošia mane išleisti, garsiai svarstau:

– Turbūt turiu išeiti ir pasakyti kolegoms, kaip čia kas?..

Vienas policininkas pakelia akis.

– Nereikia jums ten eiti. Nereikia tų nuotraukų – kai jų nėra, tai ir nėra, – sako.

– Bet juk negražu, žmonės susirinko... – bandau aiškinti.

– Ne jūsų naudai tie žmonės susirinko. Geriau išeikit pro kitas duris.

Mane išlydi.

– Nusileisit laiptais. Lauke jūsų lauks sūnus su mašina, – trumpai paaiškina.

Tuo metu Saulius, užsidėjęs skrybėlę, priešais susirinkusius žurnalistus atlieka anties vilioklės vaidmenį.

Kai įsėdu į Domo mašiną, jis ilgai tyli. O atvežęs iki namų šypteli ir prataria:

– Na, dabar turėsiu mamą rokerę...

Viskas apsivertė per dieną. Bet įgūdis iš citrinos išspausti limonadą – liko. Taigi, kas tame gero? Na, nebent, kad šita istorija pagaliau padėjo man nusimesti šventosios aureolę, kuri ne tik atrodė neužtarnauta, bet dar ir trukdė gyventi. Ją nešti man buvo tapę per sunku. Nes esu tiesiog normalus žmogus, kuris susideda iš balto ir juodo.

Turiu labai racionalią savybę – sugebu aiškiai ir sąžiningai įsivertinti, kokioje vietoje tuo metu esu. Jeigu pragėriau teises ir esu sudirbta su žemėmis, o daugelis tų sudirbėjų norėtų, kad niekada nebeatsikelčiau, –puikiai suprantu, kad esu šikinėj. Ir man tikrai neatrodo, kad išdidžiai

sėdžiu ant debesies ir mataruoju kojomis iš malonumo. Ne, ne. Man visiškai aišku, kur esu. Todėl imu galvoti, kaip iš tos dumblo duobės išsikapstyti.

Padėkojau Dievui, kad nesukėliau avarijos, niekas nežuvo, nieko nesužalojau. Nuoširdžiai atsiprašiau visų, kuriuos nuvyliau. Atlaikiau laviną straipsnių, reportažų ir komentarų. Sumokėjau baudas. Ir gyvenu toliau. Nes dėl tos didžiulės klaidos ir dar didesnio skandalo gyvenimas nesibaigė.

Tada areštinėje pažadėjau sau: jei iš šitos kebeknės kaip nors išsikrapštysiu, parašysiu knygą – atvirą ir tiesią. Juk mano gyvenime tiek daug visko nutikę – ir juokingo, ir linksmo, ir graudaus, ir gėdingo, ir žavingo. Kartais jaučiuosi tokia koncentruota – kaip gerai prikimšta dešra.

Turiu ką papasakoti.

Ar man neskauda dabar preparuoti save kaip kokią varlę? Skauda. Net labai skauda, bet aš vis tiek tai darau. Nes jeigu tau lengva, vadinasi, nieko vertas tavo atvirumas. Susiruošęs kalbėti, būk maksimaliai sąžiningas šitoje melo ir, kaip mėgsta sakyti istorikas Alfredas Bumblauskas, faktokrapštystės aplinkoje arba išvis tylėk. Man svarbu būti sąžiningai –kitiems ir sau.

Net jeigu kuri nors mano istorija prasideda nuo vulgarių ar prasto tono dalykų, pasakoju ją ne todėl, kad norėčiau pasimėgauti ar pašiurpinti. Pasakoju, nes vėliau ji išvirsta į ką nors labai gražaus ir vertingo. Nes kartais ir iš visiškos žemumos galima pakilti į viršukalnę.

Man atrodo, ši knyga bus panašiausia į tą gyvenimą, kurį gyvenau ir toliau gyvenu.

Medų šaukštu kabinu rečiau nei jaučiu pelynų kartumą burnoje. Ne iš visko gyvenime man pavyksta išsukti medų. Bet iš daug ko. Juk ir bitės medų neša ne tik iš pušų, gėlių ar liepų. Daug priklauso, kur stovi tavo aviliai – kur tau Dievulis paskyrė žemės. Vienas visą gyvenimą valgo lipčių, kitas – liepų medų, o trečias – pelynų.

Beje, pelynas irgi žydi. Ir labai gerai padeda nuo viduriavimo...

3 dalis

Šita meilė prilygo proto aptemimui

Buvau iki ausų įsimylėjusi ir norėjau pabėgti iš namų. Tuo metu vienintelis legalus būdas tai padaryti buvo ištekėti.

Jau draugavom su Gintautu Petroniu, būsimu pirmuoju mano vyru.

Vieną naktį negrįžau namo – likau nakvoti pas jį. O tai buvo kategoriškai draudžiama! Be santuokos gyventi su vyru mama jokiu būdu nebūtų leidusi, todėl dieną, kai jos ir patėvio nebuvo namie, drauge su Gintu atvažiavau susirinkti daiktų. Paskambinau mamai į darbą pasakyti, kad išsikraustau. Suprasdama, kad pati manęs nesuvaldys, ji paskambino savo mamai, mano močiutei, – seneliai tada gyveno per vieną stotelę. Aš kraunu daiktus, Gintas laukia, kai staiga atsilapoja buto durys. Ant slenksčio stovi močiutė: nespėjusi įsidėti dantų plokštelės, su persikreipusia skarele ant galvos ir prasegtu rankinuku rankoje. Ir kad puls tą mano būsimą vyrą: – Tu, kuily! Kumely! Tu mano mergaitei gyvenimą pagadinsi! Aš tau parodysiu!

Ir kad duos jam, kad duos su tuo rankinuku. O Petronis stovi ir žvengia, nes vaizdas tikrai komiškas.

Tąkart taip ir neišsikrausčiau.

– Ištekėsi, tada ir išeisi. Tu čia man nevaikščiosi pirmyn atgal, – paauklėjo močiutė.

Su Petroniu mus supažindino. Ėjau į darbą „Lietuvos“ viešbutyje, bet tąkart kažkodėl ne per apatinį įėjimą, o per centrinį. Susitikau pažįstamą, jis pristatė draugą: – Čia – Gintas.

Gintas buvo visas varinis – raudona barzda ir plaukais. Pažvelgiau į jį ir pagalvojau: tai mano vyras. Nežinau, kodėl tokia mintis šovė. Bet tąkart tuo viskas ir baigėsi. O po kurio laiko, buvo turbūt gegužė – toks kvepėjimas, žydėjimas aplink, kai širdis lipa per gerklę, – vėl stoviu toje stotelėje prie universalinės parduotuvės ir laukiu troleibuso namo parvažiuoti. Gal kokia dešimta ar pusė vienuoliktos vakaro, bet dar šviesu. Žiūriu, važiuoja Petronis – mašinos langai atidaryti. Kaip dabar atsimenu: pašaukiau jį Gintaru, o ne Gintu. Sustojo. Pasisiūlė pavežėti. Kai pajudėjom, paklausė: gal pas jį į Belvederį arbatos?.. Nuvažiavom mes tos arbatos, ir nebegalėjau nuo jo atlipti. Man tai buvo pirma tikra ir labai aistringa meilė. Su visais jai priklausančiais atributais. Tik eilėraščių nerašiau. Bet keldavausi anksčiausiai, kad nuvažiuočiau pas mylimąjį ir pirma jam pasakyčiau „Labas rytas“. Belvederio gatvė Markučiuose buvo ne taip paprastai pasiekiama – trimis autobusais ir dar pėsčiomis. Bet fantazijos ir noro parodyti savo jausmus man niekuomet netrūko.

Gal ne nuo pat pirmos minutės, bet supratau, kad mano jausmas yra labai stiprus. Ar jis buvo abipusis? Negalėčiau tvirtai atsakyti... Manau, kad ne. Gintas buvo dešimčia metų už mane vyresnis ir jau išgyvenęs savo didžiąją meilę. Todėl mano aistringas jaunatviškas įsimylėjimas jam gal buvo net ir juokingas. Bet man šita meilė, tikrąja žodžio prasme, prilygo proto aptemimui. Gintas turėjo daug šviesos, linksmumo, kurio taip norisi jauname amžiuje. Kiek smagių akimirkų išgyventa: pavyzdžiui, naktį važiuodavom maudytis į ežerą arba galėdavom visą naktį nemiegoti! Bet lygiai taip pat sugalvodavo mane nubausti – neaišku, už ką. Imdavo ir dingdavo su kokiom mergom trims dienoms, neva su draugais... Sakydavau sau: dabar tai jau tikrai neatleisiu! Bet visada atleisdavau. Nepajėgiau neatleisti. Labai gerai suprantu tą paralyžiuojantį bejėgiškumą, kai

tavo jausmai stipresni už valią. O aš visada buvau lyg esencija – viską giliai jaučiantis ir išgyvenantis žmogus. Niekada nebuvau drungna. Todėl nepajėgiau truputį mylėti ar truputį draugauti. Viską dariau pilna koja, kaip sako šokėjai.

Trečio kurso pradžioje, rudenį, ištekėjau. Ženijomės mes ketvirtadienį.

Iš ryto nuėjau susišukuoti, ir man taip sugarbiniavo plaukus, kad atrodžiau kaip sena boba, todėl grįžusi namo pas mamą dar ploviau galvą. O Gintas vėlavo manęs pasiimti... Pas mamą tuo metu buvo atėjusi jos draugė Stasė. Ir papasakojo istoriją, kaip vestuvės jau buvo suruoštos, nuotaka pasipuošusi, o jaunikis ėmė ir neatvažiavo. Jaunoji nuėjo į kitą kambarį ir ant kaproninės kojinės pasikorė. Mama, žiūriu, tik kiša visas kojines giliau į spintą... Bet nedaug pavėlavęs Gintas vis dėlto atvažiavo. Su liudininkais, jo draugais, į Santuokų rūmus važiavom vienais žiguliais – susigrūdę visi keturi.

Kodėl tuokėmės? Matyt, aš jį priverčiau. Po vienos tokios istorijos, kai vos per plauką už kito neištekėjau ir neišvažiavau į Kanadą, matyt, buvo rimtas pokalbis ir nutarta, kad tuoksimės. Bet net nepamenu, kaip pareiškimus nešėm. Kodėl ketvirtadienį pasirinkom, irgi nepamenu, gal Gintas norėjo – ramesnė diena.

Puošiausi baltu kostiumėliu – siauru sijonuku ir švarkeliu, kaip dabar madoj. Vėliau tą kostiumėlį dar daug kartų vilkausi eteriui, kai dirbau diktore ir skaičiau žinias. Jokios vestuvinės suknelės nesisiūdinau, nes ir pinigų turėjom ne per daugiausia. Keli mano kursiokai pasveikinti į Santuokų rūmus atvažiavo troleibusu ir dar su savimi vežėsi prašmatnią kėdę – kad fotoateljė būtų gražiau nei ant valdiškos.

Pirma susirašėm, o tada pėsčiomis nusileidom į senamiestį – buvo labai gražus oras, nors ir spalio 22­oji. Nuėjom į Šv. Mikalojaus bažnyčią dar kartą susituokti. O priešais buvo juvelyrikos parduotuvė, ir Gintas ten nupirko man perlinius auskarus – labai gražius, labai jų norėjau. Ir dar žiedą. Tuos auskarus tebenešioja mūsų dukra. Aišku, bažnytinės

santuokos reikėjo man, ne Petroniui – jis niekada nevaidino religingo, o aš juk tekėjau, kaip buvau sau pasižadėjusi, pirmą ir paskutinį kartą. Kadangi vestuvių „projektas“ buvo mano, tai jaunikis sutiko su visomis jo detalėmis.

Dar viena priežastis, kodėl Petronis man taip patiko, buvo jo vidinė laisvė ir nepriklausomumas. Jis siuvo džinsus ir pardavinėjo juos tuo metu nelegaliais būdais kaip neva atvežtus iš užsienio. Dar buvo užėjusi aksominių suknelių mada – jų buvo galima parduoti brangiai ir neribotus kiekius, nes parduotuvėse nieko gražaus negalėjai rasti. Siuvo ir madingas kelnes iš lietpaltinės medžiagos, pašiltintas, su flanele. Paskui atėjo garintų džinsų mada. Buvo sudaryta tikra gamybos grandinė – vieni siuvo, kiti garino, treti pakavo... Aš tuos džinsus markiruodavau ir prosindavau. Ir esu keliskart važiavusi į Minsko turgų jų parduoti. Tais laikais Gintas buvo tikrai pasiturintis žmogus, tik to nebuvo galima demonstruoti. 1986–1987 metais tokius verslininkus vadino farsovščikais – nelegaliais prekeiviais vakarietiškais drabužiais ar muzika. Žodis „farsovščikas“ kilo nuo „farsa“ – persų kalboje taip vadino prekeivius. Pogrindinis Ginto gyvenimas man atrodė labai žavus ir audrino fantaziją. Dabar suprantu, kad taip jis savotiškai priešinosi sovietinei sistemai, nepakluso jai. Nekentė ir principingai joje negyveno – tik protestavo ne politinėmis priemonėmis, o ekonominėmis.

Atsikrausčiusi į mažą vyro butuką Belvederio gatvėje, labai ilgai neturėjau kur susidėti savo drabužių, nes viskas buvo užimta ir užkrauta audiniais. Skalbėja „Lietuvos“ viešbutyje nebedirbau, bet dar studijavau ir dirbau diktore televizijoje, o laisvu laiku padėjau vyrui jo veiklose. Petronis tuo metu statė namą – nuolat reikėjo pinigų. Jis uždirbo savo tikslams, bet tai neturėjo nieko bendro nei su manimi, nei su po kurio laiko gimusiais vaikais. Auginau juos iš to, ką pati uždirbau, nes Petronio uždarbiai plaukė į namo Olandų gatvėje statybas.

Jau vien dėl to, kad nuėjau į diktorių atranką, namie kilo baisus konfliktas. Turbūt labiausiai Petronį nervino, kad diktorės darbas toks viešas.

Juk jis iš esmės gyveno slaptą gyvenimą, o mane pažinojo pusė miesto. Buvo dar ir labai pavydus, nors niekada to nepripažino.

Belvederio gatvėje gyvenom dvidešimt aštuonių kvadratinių metrų butuke. Kriauklė su šaltu vandeniu buvo virtuvėje. Vienas tualetas –kiaurai perpučiamoje palėpėje, kitas – kieme, tokiame tvartelyje. Paprastai kalbant, butas buvo be patogumų. Nors kaip tais laikais Markučiuose tai buvo geras būstas, nes jame jau buvo įvestas vandentiekis. Mazutu ar anglimi kūrenamą pečių užkurdavom, kai vamzdžiuose pradėdavo šalti vanduo. Tame butuke tilpo viskas: ir lovos, ir dirbtuvės, vėliau dar ir du vaikai...

Vos pradėjusi dirbti diktore, apsižiūrėjau, kad televizijoje yra visko: ir skalbimo mašinų, ir dušų, ir siuvykla su kirpykla. Kiekvieną rytą atvažiavusi į darbą išsimaudydavau po dušu ir tada eidavau diktoriauti. Arba važiuodavau į viešąją pirtį Subačiaus gatvėje, jos jau nebelikę. Tarp kitko, maudytis pirtyje mane išmokė romų moterys. Būdavo, išeinu įkaitusi ir svaigsta galva. Kartą tai pamačiusi viena sena romė suėmė mane už plaukų ir pakišo po lediniu tekančiu vandeniu: – Pilk vandenį ant pakaušio greičiau!

Iš tikrųjų, jeigu pili vandenį ant momens, galva nesvaigsta, kraujagyslės susitraukia, spaudimas susireguliuoja.

Po trejų metų, 1990 ­ųjų rugsėjį, gimė Rūta. Gyvenom be vonios, todėl retkarčiais nuveždavo vyras, o kartais tarp maitinimų pasiguldydavau dukrą į vežimėlį ir per sniegus nusistumdavau iki Lazdynų – pas mamą bute išmaudydavau, pamaitindavau ir tuo pačiu keliu grįždavau į namus

Belvederio gatvėje. Kai Rūtai buvo aštuoni mėnesiai, pradėjau lauktis

Domo. Kiek sveikatos turėjau! Matyt, todėl kad visą paauglystę sportavau – už tai turėčiau padėkoti mamos vyrui Leonui. Aišku, anuomet baisiai nesinorėjo, sporto tiesiog nekenčiau, nors dabar objektyviai suprantu, kad tai buvo labai vertinga patirtis. Buvau stipri, eikli, patvari ir savęs negailėjau. Galėjau eiti basa per sniegą – nieko man neatsitikdavo.

Ir vaikai mano tokie pat augo. Būdavo, einu prie kolonėlės skalbti: Domą išsivežu su vežimu, o po pusvalandžio Rūta su pižama ateina per sniegą basa. Atsibudusi mamos nerado, durys praviros, tai pati atėjo... Šalta būdavo tame mūsų silikatinių plytų namuke: aš sėdžiu su vilnonėmis kojinėmis, dviem megztiniais, o vaikai tokiame ilgame koridoriuje ant linoleumo papila vandens, nusirengia nuogi ir čiužinėja ant pilvo. Ir nesuserga!

Per 1991­ųjų sausio įvykius Rūtai buvo trys mėnesiai. Iki šiol siaubas apima prisiminus... Buvo sausio 12­oji – viskas lyg aprimę, laukta delegacijos iš Maskvos, kuri turėjo sureguliuoti padėtį. Atrodė, viskas išsispręs geruoju. Bet delegacija nusileido Minske. Tą vakarą žmonės vėl rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos laužų, prie Televizijos bokšto... Buvau pas mamą Lazdynuose, susiruošiau namo. Sesė Audra, kuriai tada buvo keturiolika, nusprendė palydėti mane. Prie bokšto sako: – Edita, aš čia pabūsiu – visi šoka, dainuoja...

Grįžau į Belvederį. Vakare įsijungiu televizorių, paskui radiją – vis baisiau darosi. Kai nuo bokšto pradėjo vežti sužeistuosius, kai ėmė skelbti, kad tarp jų yra ir mergaičių, maniau, prakeiksiu save, jei sesei kas nutiko... Kas įdomiausia, mano Rūta žiauriai rėkdavo – nemiegojo visiškai. Buvo išrėkusi bambą taip, kad po tris penkių kapeikų monetas klijuodavau, kad išvis neišlėktų. O tąnakt miegojo kaip angelas, visiškai ramiai. Iš mano mokyklos trys jaunuoliai tada žuvo. Su šviesaus atminimo Vidu Maciulevičiumi viename suole mokykloje sėdėjom, abu gyvenom visai prie Televizijos bokšto.

1990–1993 metus atsimenu kaip be galo sunkius: vaikai maži, namo statytis nėra iš ko, infliacija kosminė, banditizmas aplinkui baisus. Dar blokada, dujų nėra, o mes ir maistui gaminti, ir vandeniui pasišildyti naudojom suskystintųjų dujų balionus. Tik po kurio laiko žmonės pramynė takus į Baltarusiją – per miškus dujų balionų atveždavo. Bet reikėjo išgyventi čia ir dabar, tai kieme pasidariau tokią pamūrovką – iš plytų susidėjau pečiuką, uždegdavau kelias malkas ir ant jo virdavau valgyti ar

kaitindavau vandenį išsiskalbti, vaikus nuprausti. Laimei, tai truko trumpai – gal kokią savaitę, kol vyras gavo dujų balioną. Su klasioke Rūta, kuri gyveno netoliese Paupy, dalijomės vištų auginimo patirtimi ir net kiaulę kartu skerdėm. Parsivežėm gyvą paršą, kaimynas atėjo, padūrė, o mes tąsėm tą paršą po visą kiemą, iškruvinom viską... Bet susitvarkėm – pridarėm visokių paštetų, dešrų, vyniotinių. Su ta Rūtka prisiauginom ančių ir vištų – ilgai jas laikėm, kad būtų Kalėdoms. Nors tie paukščiai apšiko visus pečius ir konservus sklepe... Žiemą pradėjom pjauti po dvi antis ir po dvi vištas. Nupešėm jas, apvirėm, kaip pagal receptūrą reikia, ir nuvežėm tokiai bobai į Žvėryną išrūkyti. Kaip dabar atsimenu: kur ant kampo „Iki“ parduotuvė ir troleibusų žiedas, šalia ta boba gyveno ir rūkydavo dešras, mėsas. Mes, pačios dvi jaunos vištos, nuvežam tuos savo užaugintus paukščius. Atvažiuojam pasiimt po dienos ar dviejų. Atiduoda mums balandžio didumo prasmirdusius nuodėgulius.

– Susitraukė, žinokit, rūkant, – paaiškina.

Matyt, gražūs tie mūsų paukščiai buvo, tai pakeitė į kažkokias stipenas. Kaip aš tada žliumbiau... Esu taip žliumbusi gal kartą vaikystėje, kai pamečiau piniginę su trim kapeikom, – važiavau bandelės pirkti, matyt, kažkas troleibuse ištraukė. Teta Regina iš Suomijos buvo parvežusi tokią geltoną su Mikimauzu. Taip gailėjau tos piniginės ir trijų kapeikų, kad eidama namo verkiau net pasikūkčiodama.

Nesu iš tų, kuriuos galima pagąsdinti kokiomis nors sankcijomis ar blokadomis. Jei ko nors trūks, perplėšiu suknią į dvi dalis ir pasidarysiu maudymosi kostiumėlį. Mane traumuoja tik neteisybė ir akivaizdus melas. Kai premjeras Andrius Kubilius turguje įvedinėjo kasos aparatus, jį taip apstaugiau:

– Ar kada esi turguje stovėjęs?!

Tuo metu su Andriumi Kubiliumi bendravom šeimomis. Jis tikrai mokėjo išklausyti ir kitą nuomonę.

– Ar esi bandęs užsidirbti?! Kai prirenki viedrą slyvų, autobusu nuveži iki turgaus, susimoki ir už bilietą, ir už prekybos vietą. Tada apsižiūri,

kiek kainuos tau tas slyvas išparduoti. Ką parduodi, ko ne ir tada dar autobusu grįžti namo. O iš ryto vėl važiuoji... Pabandyk, tada žinosi, kaip atrodo darbas turguje ir kokie ten pelnai. Ir kokių ten kasos aparatų reikia. O kioską, po galais, esi turėjęs?.. – Ilgai jam tada dėsčiau.

Po to pokalbio, kai žurnalistai net neklausdavo, Kubilius skubėdavo pasakyti, kad kiosko nėra turėjęs.

Kai vaikams paaugus susiruošiau grįžti į televiziją, vyras vėl prieštaravo. Jei būtų galėjęs, būtų uždaręs mane namuose. Bet aš rinkausi savo gyvenimą – tokį, kokį įsivaizdavau, kad norėčiau gyventi. Ir kai nusprendžiau eiti dirbti, išgirdau:

– Gerai, bet tau niekas dėl to nepasikeis.

Išties nepasikeitė, nes, be to, kad turėjau rūpintis vaikais, namais ir puodais, dar ir į darbą eidavau. O uždirbtus pinigus sumokėdavau auklėms ir darželiams. Tarkime, jei reikia aštuntą būti darbe, reiškia, kad keliesi penktą, užsikaiti vandens, bliūde išsiplauni galvą, nusiprausi. Kol džiūsta plaukai, prikeli vaikus, septintą valandą susodini į vežimėlį ir nusistumi per tuos baisius Markučių kalnus į darželį. Prie dar užrakintų durų pabeldi į langą ir palieki budinčiai auklėtojai. Tada sulauki autobuso, nuvažiuoji į darbą ir jau ketvirtą valandą popiet arba pati skubi į darželį pasiimti vaikų, arba prašai, kad juos paimtų auklė ir pabūtų iki šešių ar pusės septynių.

Vaikus vyras mylėjo, kartais pažaisdavo su jais ar padarydavo jiems šešėlių teatrą. Bet išeiti pasivaikščioti ar nuvesti į darželį – to nebuvo niekada. Tai buvo mano rūpestis. Ar aš dėl to jaučiausi nuskriausta? Absoliučiai ne! Man niekas nebuvo sunku. Tuo metu jaučiausi palaiminta, kad turiu savo šeimą! Aukojausi? Tikrai ne! Dėl to, kad mylėjau didele, labai aistringa meile. Dabar manau, kad tai buvo gryna biologija, nes jaunystėje hormonų klausai labiau nei proto. Mes aiškiai žinojom, kad tinkam vienas kitam. Už daug ką jam esu dėkinga, ypač už du nuostabius vaikus. Gal tik jausdavau kartėlį, kai mano idėjos ar mintys nerasdavo atgarsio.

Tarsi mušinėtum kamuoliuką į sieną ar viena stovėtum prie teniso stalo ir laidytum kamuoliukus, o tau nė vieno neatmuštų atgal. Šeimoje negali žaisti tik pats su savimi. Bet aš tuo metu maniau, kad turbūt visiems ir visada taip yra...

Aišku, dabar suvokiu, kad mūsų santykiai buvo gana keisti. Neseniai ėjau sveikinti dukters Rūtos filosofijos studijų baigimo ir diplomo įteikimo proga. Ir prisiminiau, kokia buvo mano diplomo įteikimo šventė. Ruošiausi, puošiausi, pasisiuvau naują sijoną... O Gintas su savo raudonais treningais sėda į mašiną, atveža mane iki Daukanto aikštės, išsodina ir nieko nepaaiškinęs nuvažiuoja. Stoviu viena ir matau, kaip ateina mama su Leonu, teta pasipuošusi, močiutė su išeigine suknele ir tėvukas vizitiniu kostiumu... Prieinu prie jų ir kad pradedu verkti! Praverkiau visą diplomų įteikimo šventę. Po jos mama pakvietė visus pietų į kavinę, o aš ir vėl tualete užsidariusi žliumbiau. Kai atėjau prie stalelio, buvau nusėta tokiomis pat mėlynomis dėmėmis kaip vaikystėje. Iki šiol nežinau, kodėl

Gintas tąsyk nėjo su manimi į šventę.

Gimdyti Rūtos į ligoninę nuėjau pėsčia, nes vyras išvažiavo kažkokių eglių namui kirsti. Gimdžiau devyniolika valandų. Ir kai jis kitą dieną pranešė, jog ateina manęs aplankyti, aš taip džiaugiausi, kad net nubėgau po kranu išsiplauti galvos – dar išsitiesiau nualpusi. Tais laikais pasimatymai buvo labai trumpi, tik per langą pasimojuoti galėjai. Bet kaip džiaugiausi, kad jis atėjo, kad atnešė man šokoladuką „Snickers“... Tačiau, kai mus su Rūta jau reikėjo pasiimti iš ligoninės, Petronis nesivežė mūsų į namus. Su kūdikiu ant rankų susikrausčiau pas senelius į jų vieno kambario butuką Lazdynuose. Išbuvau ten kokių dešimt dienų. Supratau, kad taip vyras manęs niekada nepasiims. Tada nusitraukiau pieną, palikau Rūtą su močiute, sėdau į taksi ir nuvažiavau į Belvederį. Gintas tuo metu spekuliavo unitazais, namai buvo jais užversti – nebuvo kur net apsisukti. Todėl jis mūsų iš ligoninės ir neskubėjo pasiimti. Bet sutąsiau tuos unitazus į sandėliuką – jų buvo koks trisdešimt, sutvarkiau namus, išploviau langus. Ir tada jau parvažiavau su Rūta.

Pasiūlymų parašyti kažką panašaus į „savo istoriją“ esu gavusi tikrai ne vieną sykį. Ir kaskart atsisakydavau. Dėl įvairių priežasčių. Tačiau dabar esu tokia subrendusi, kai jau galiu ramiai žvelgti į praeities klaidas ir nuotykius, aiškiai suprasdama, kad kiekviena nesėkmė yra tik kelio į sėkmę etapas. Mano gyvenime buvo tokių gražių dalykų, kad būtų nuodėmė jų nepapasakoti. Buvo ir istorijų, prasidėjusių visai neromantiškai, bet išsivysčiusių į aukščiausią žmogiškų jausmų būseną.

Šitoje knygoje stengiausi būti sąžininga, korektiška ir... linksma. Kodėl turėtumėt ją perskaityti? Bent jau dėl to, kad įsitikintumėt – kaimyno žolė nėra žalesnė.