Iš anglų kalbos vertė GABRIELĖ VIRBICKIENĖ
Vilnius, 2025
Trileris
PROLOGAS
Kur pasisuksi – kraujas.
Gyvenime nesu mačiusi tokio kiekio. Jis merkia kreminės spalvos kilimą, sunkiasi į grindlentes šalia, margina ąžuolinio kavos staliuko kojas. Tobulai ovalūs lašai užtiškę iki pat šviesios odinės sofos sėdynės, o alebastro baltumo sienomis teka ištisi upeliai.
Jo begalė. Ar įsižiūrėjusi rasčiau purslų ir ant automobilio garaže?
Ant žolės stiebelių lauke? Prekybos centre kitame miesto gale?
O blogiausia, išsikruvinau rankas.
Kokia betvarkė. Nors laiko turiu nedaug, nagus niežti, kaip noriu viską iškuopti. Esu išmokyta, kad dėmę ant kilimo reikia išvalyti greitai, kol neuždžiūvo. Antraip dėmė liks visam laikui.
Deja, šveisk nešveitusi, lavonui kraujo klano viduryje nuo to nei šilta, nei šalta.
Įvertinu situaciją. Prasti popieriai. Kad namuose pilna mano pirštų atspaudų, nieko stebėtina, bet kodėl panagės ir delnų raukšlelės tamsiai raudonos – taip paprastai nepaaiškinsi. Ir į dėmę, tamsuojančią ant marškinėlių priekio, ranka nenumosi. Laukia dideli nemalonumai.
Jeigu mane kas nors užtiks.
Žvelgdama į savo rankas, mintyse sveriu – nusiplauti kraują ar tučtuojau iš čia nešdintis. Jeigu švaistysiu brangų laiką plaudamasi rankas, mane gali užklupti. Jeigu dabar pat spruksiu, išeisiu laukan visa kruvina ir iškruvinsiu viską, prie ko prisiliesiu.
Man taip svarstant, sučirškia durų skambutis.
Melodija nuaidi po namus, o aš sustingstu bijodama net įkvėpti.
– Sveiki? – pašaukia pažįstamas balsas.
Dink. Meldžiu, dink.
Namuose tylu. Prie durų stovintis žmogus supras, kad nieko nėra namie, ir nuspręs užsukti kitą kartą. Antraip man galas.
Skambutis suskamba dar kartą.
Dink. Meldžiu, dink.
Nesu labai pamaldi, bet tuoj pulsiu ant kelių. Tiksliau, pulčiau, bet išsikruvinsiu kelius.
Ji turi suprasti, kad nieko nėra namie. Niekas neskambina daugiau kaip du kartus. Tačiau tą pačią akimirką, kai pasijuntu saugi, durų rankena sukleba ir ima suktis.
O, ne. Durys neužrakintos. Dar penkios sekundės, ir nekviesta viešnia bus viduje. Ji žengs į svetainę ir išvys...
Viską.
Sprendimas priimtas. Turiu sprukti. Nėra kada plautis rankų. Nėra kada svarstyti, ar paskui save nepaliksiu kruvinų pėdsakų. Turiu nešdintis.
Belieka tikėtis, kad niekas nesužinos, ką padariau.
PIRMAS
MILĖ
Prieš tris mėnesius
Dievinu šį namą.
Dievinu viską, kas jame yra. Dievinu milžinišką veją priešais namą ir dar didesnę veją galiniame kieme (nors abi parudavusios).
Dievinu, kad svetainėje telpa daugiau baldų, o ne tik mažulytė sofa ir televizorius. Dievinu didelius langus, atsiveriančius į miestelį, kuris, anot neseniai skaityto žurnalo, vienas tinkamiausių auginti vaikus.
Bet labiau už viską dievinu, kad jis mano. Keturioliktas namas Skėrių gatvėje – mano. Na, gerai jau, bus mano, kai per trylika metų išmokėsiu paskolą. Neatsistebėdama, kaip man nuskilo, paglostau mūsų naujosios svetainės sieną ir prisikišu pasigėrėti naujutėliais gėlėtais tapetais.
– Mama vėl bučiuoja namą! – cypteli balselis man už nugaros. Atšoku nuo sienos tarsi devynmetis sūnus būtų užtikęs mane su meilužiu. Savo meilės šiam namui nesigėdiju. Noriu užsilipti ant stogo ir skelbti apie ją visam pasauliui. (Čia net ir stogas gražus.
Dievinu šį namą.)
– O tau nereikia išsikrauti daiktų? – klausiu.
Niko baldai ir dėžės su daiktais riogso jo kambaryje, tačiau, užuot juos iškrovęs, be paliovos mėto į sieną – į mano gražiąją, gėlėtais tapetais išklijuotą sieną – beisbolo kamuoliuką. Šiame name gyvename mažiau nei penkias minutes, o jis jau pasiryžęs jį sugriauti. Matau iš tamsiai rudų akių.
Nesupraskite neteisingai, savo sūnų myliu labiau už viską šiame pasaulyje. Jeigu teoriškai reikėtų rinktis tarp Niko ir šio namo, žinoma, pasirinkčiau Niką. Be kalbų.
Bet turiu pasakyti: jeigu jis šiuose namuose ką nors sugadins, tupės savo kambaryje, kol pradės kaltis barzda.
– Išsikrausiu rytoj, – atsako Nikas. Pagal jo gyvenimo filosofiją darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs.
– Arba dabar, – siūlau.
Nikas švysteli kamuoliuką aukštyn ir jis vos vos brūkšteli per lubas. Jeigu šiuose namuose turėtume ką nors vertinga, mane dabar ištiktų širdies smūgis.
– Vėliau, – spiriasi.
Vadinasi, niekada.
Kyšteliu galvą į laiptinę. Taip, turime netgi laiptus! Tikrus laiptus. Taip, jie sulig kiekvienu žingsniu girgžda, o turėklai, jeigu remsiesi per stipriai, gali nulūžti. Bet turime laiptus, ir jie veda į antrą aukštą.
Matyti, kad per ilgai gyvenau Niujorke. Į Long Ailandą grįžti neskubėjau – kai aną kartą čia gyvenau, labai jau daug visko nutiko, bet tai buvo prieš dvidešimt metų, žiloje senovėje.
– Ada? – šūkteliu užvertusi galvą. – Ada, gal gali nulipti?
Netrukus laiptų viršuje išlenda mano vienuolikmetės dukters galva tankiais banguotais plaukais ir tamsiomis į mane žvelgiančiomis akimis. Akys tokios pat spalvos, kaip ir sūnaus, abiejų paveldėtos iš
tėvo. Tik Ada, kitaip nei brolis, be abejonės, pirmiausia ėmėsi išsikrauti daiktų. Apsigimusi pirmūnė, kuri namų darbus padarys neliepiama ir dar savaite anksčiau.
– Ada, – sakau. – Gal jau baigi išsikrauti?
– Beveik. – Nesistebiu.
– Gal galėtum padėti Nikui išsikrauti dėžes?
Ada nedvejodama linkteli.
– Žinoma. Nikai, ateik.
Nikas tuoj pat suuodžia progą nusikratyti darbo.
– Gerai! – džiugiai sutinka.
Taigi sūnus pagaliau liaujasi terorizavęs mane su kamuoliuku ir peršokdamas dvi pakopas nulekia į savo kambarį, kur jo jau laukia Ada. Žiojuosi jai šūktelėti, kad nenudirbtų viso darbo už jį, bet nėra prasmės. Be to, ir manęs pačios laukia gal šešiasdešimt dėžių. Svarbu, kad darbas būtų padarytas.
Mums be galo pasisekė gauti šį namą. Pralaimėjome pustuzinį varžytinių gerokai prastesniuose rajonuose nei šis. O čia – jaukus buvęs ūkininko namas šalia puikiausių valstybinių mokyklų. Maniau, mūsų galimybės lygios nuliui. Kai nekilnojamojo turto agentė paskambino pranešti, kad namas mūsų, vos neapsiverkiau. Ir dar už dešimt procentų mažesnę kainą, nei buvo prašoma!
Matyt, Visata pagaliau atseikėjo mums sėkmės.
Pro langą pažvelgiu į gatvę, ten šalia mūsų namo stovi kraustytojų furgonas. Gyvename akligatvyje, kuriame dar du namai, ir priešais stovinčio namo lange išvystu siluetą. Matyt, naujas kaimynas. Reikia tikėtis, draugiškas.
Iš furgono pasigirdus bildesiui, atidarau laukujes duris pasižiūrėti, kas dedasi. Išbėgu lauk ir kaip tik pamatau išnyrančius savo vyrą ir jo draugą, sutikusį padėti persikraustyti. Norėjau pasamdyti kraustytojus, bet vyras užsispyrė viską sunešioti dviese su draugu. Kalbant
atvirai, kiekvieną centą turime taupyti paskolos įmokoms. Net ir su dešimties procentų nuolaida, svajonių namas nebuvo pigus.
Mano vyras laiko vieną svetainės sofos galą, marškinėliai nuo prakaito prilipę prie kūno. Velniai griebtų, jam per keturiasdešimt, mažiausiai norėtųsi, kad pasitemptų nugarą. Savo susirūpinimą išreiškiau dar tada, kai tik ruošėmės kraustytis, bet jis apsimetė neva nėra girdėjęs didesnės kvailystės, nors aš pati nugarą pasitempiu kas antrą savaitę. Ir ne sofas kilnodama. Greičiau čiaudėdama.
– Enzai, prašau, būk atsargus, – sakau.
Jis pažvelgia į mane ir, kai nusišypso, išsilydau. Ar tai normalu?
Ar visoms ilgiau nei vienuolika metų ištekėjusioms moterims nuo savo sutuoktinių kartais ima drebėti kojos?
Ne? Man vienai?
Turiu omeny, ne nuolat. Bet, jergutėliau, jis vis dar mane jaudina.
Nekenkia ir tai, kad jis su kiekvienais metais nežinia kokiu stebuklingu būdu tampa vis patrauklesnis. (O aš kasmet tiesiog sensteliu.)
– Aš atsargus, – spiriasi. – Be to, ši sofa – juokas, kaip pūkelis!
Kitą sofos galą laikantis vyrukas užverčia akis. Tačiau, reikia pripažinti, sofa nėra pati sunkiausia. Pirkta iš parduotuvės „Ikea“ ir geresnė už pastarąją, kurią pasiėmėme tiesiog nuo šaligatvio. Enzas buvo sukūręs teoriją, kad visi geriausi baldai atsiduria ant šaligatvio priešais mūsų butą.
Nuo tų laikų truputį ūgtelėjome. Tikiuosi.
Enzui su draugu įnešus sofą į mūsų naujuosius, gražiuosius namus, vėl pakeliu akis į namą kitapus gatvės. Skėrių gatvės tryliktąjį namą. Tas kaimynas vis dar į mane spokso. Namo viduje tamsu, nelabai ką įžiūriu, bet siluetas vis dar prie lango.
Kažkas mus stebi.
Bet tai niekis. Tame name gyvenantys žmonės – mūsų naujieji kaimynai. Neabejoju, jiems smalsu, kas mes tokie. Anksčiau kaskart
prie mūsų daugiabučio išvydusi kraustytojų furgoną, žiopsodavau pro langą, kas atsikrausto, o Enzas juokdavosi ir sakydavo, kad eičiau susipažinti, užuot žiūrėjusi.
Tuo mudu ir skiriamės.
Na, ne tik tuo.
Bet galbūt išties laikas persiauklėti, todėl norėdama būti draugiškesnė kilsteliu ranką ir pamoju siluetui kitapus gatvės. Kažkaip juk reikia susipažinti su kaimynu iš tryliktojo namo Skėrių gatvėje.
Tačiau žmogus lange į mano pasisveikinimą neatsako. Užuolaidos staiga užsitraukia ir siluetas dingsta.
Sveiki atvykę į kaimynystę.
