Karen Swan Kalėdųpaslaptys
Romanas
SUNDAY TIMES bestseleris
Ka lė pasladųpt ys Karen Swan
Ro mana s
Iš anglų kalbos vertė
Dang uolė Žalytė-Steiblienė
VILNIUS 2025
Karen SWAN
THE CHRISTMAS SECRET
Pan Books, an imprint of Pan Macmillan, London, 2017
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © Karen Swan 2017
© Danguolė Žalytė-Steiblienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© „Tyto alba“, 2025
ISBN 978-609-466-900-2
Prologas
Kilnotono įlanka, Aila, vakarinė Škotijos pakrantė
1932 metų balandžio 30 diena
Tenai.
Pirmą kartą jis išvengė mirties tenai, tuose klastinguose vandenyse, kurie driekiasi nuo čia iki Airijos pakrantės. Bet šiandien jūra blyški ir rami, panaši į žydro šilko rietimą, ir nuo šių uolų nematyti nė ženklo tos seniai praėjusios nakties baisybių – kai virš vandens šėlo vėtra, o po vandeniu sproginėjo raketos.
Ji žiūrėjo į horizontą, stovėdama prieš vėją, tarsi šis galėtų įpūsti jai oro, grąžinti gyvybę. Jai atrodė, kad čia jis arčiau, ir ji pamanė, kad jei melsis karštai karštai, tai gal išvys jo pėdas smėlyje, užuos jo kvapą vėjyje. Bet šioje mažutėje salelėje turi būti jo žymių, kambario, kurį išsinuomojo, šeimininkė sakė, kad dykynę nusėjusių skaisčiai geltonų dygliakrūmių sėklos gali išbūti dirvoje neveiklios keturiasdešimt metų ir likti daigios. Negi ji negali tikėtis, kad jis paliko pėdsakų?
Bet viltis prarasta, jau daug metų. Mirtis vijosi jį, antrą kartą lipo jam ant kulnų, nepaliko ramybėje. Jis kovojo iš paskutiniųjų, pasakojo jie, malonūs nepažįstami žmonės ramiomis akimis, garsiai ir skambiai tariantys balsius. Jie kelis kartus manė, kad jis jau
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys
užmigo amžinu miegu, bet jis įveikdavo karštinę ir įsiverždavo atgal į gyvenimą it vaiduoklis iš rūko, įdubusiais skruostais, švokšdamas, lyg jį kas būtų vijęsis.
Buvo tvirtas kaip ąžuolas, kalbėjo jie, šypsodavosi maloniai, akys kuždėdavo, o rankos šokdavo. Praėjo daug žiemų, bet čionykščiai jį prisiminė, tebesižavėjo.
Ir kai pagalvoji, kad jis buvo jos...
Ji užsimerkė, tegul vėjas ją plaka. Neapsakomai guodė paprasta tiesa: jis buvo jos, ir mirtis – nors trečias bandymas buvo sėkmingas – negali to iš jos išplėšti.
Jos ausis pasiekė kažkoks garsas... balsas? Ji apsidairė ir pamatė atskubant moterį. Vėjas taršė jai plaukus it kačiukas siūlus, bet ėjo ji lengvai ir grakščiai. Buvo liekna ir vikri, protingų akių, puikių manierų ir laikysenos. Jos grožis buvo subtilus, bet moteris atrodė ne gležna, o stipri ir ryžtinga. Neįveikiama.
– Ar jūs ta amerikietė? – paklausė moteris tiesiai šviesiai.
– Taip.
Moteris atsiduso ir linktelėjo.
– Man sakė, kad galbūt rasiu jus čia. Maniau, kad apsilenkėm.
– Kas atsitiko?
– Prieš išvažiuodama... privalot kai ką sužinoti.
Bet ji jau žinojo. Pakuždėjo nuojauta.
Jis buvo ir šitos moters.
Pirmas skyrius
Meiferas, Londonas
2017 metų gruodžio 1 diena, penktadienis
– Aleksės Haid biuras.
Skambus Luizos Kenedi balsas perskrodė storais kilimais iškloto kambario tylą. Ramiame ore sklandė malonus pilnavidurių baltų bijūnų kvapas.
– Ne, atleiskite, bet jos nėra. Prašom pasakyti, kas skambina?
Ji laukė vardo: pirštai prancūzišku manikiūru išdailintais nagais pakibo virš klaviatūros, ekrane mirkčiojo žymeklis. Dešinėje pagalbinės klaviatūros pusėje žybčiojo raudona švieselė. Skambina kitas klientas, o ji it skrydžių dispečerė tvarko nepaliaujamą besileidžiančių lėktuvų srautą: paukšt, šmaukšt, braukšt.
– Man reikės vardo, jei ji... – Luiza stengėsi nekvėpuoti į ausinių mikrofoną, o skambintojas išsisukinėjo, netikėdamas ja, nepratęs išgirsti „ne“. Ji nekantraudama krutino pirštus, tarsi sukiotų rašiklį. Raudona švieselė tebemirkčiojo. Privalo atsiliepti per minutę. Niekada nežinai, skambutis skubus ar ne, o skubus reiškia, kad nuo jo priklauso darbas, turtas, gal net gyvybė.
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys
– Ne, tai neįmanoma. – Ji kilstelėjo plonytį antakį, nes skambintojas pakėlė balsą. – Nes ji Niujorke. – Jos žvilgsnis vėl nukrypo į raudoną švieselę. – Tai slapta informacija, – atrėžė ji, puikiai išmokusi pastatyti į vietą pasipūtėlius. Turbūt tai buvo vienintelė visiems Aleksės klientams būdinga savybė; turbūt todėl jie ir galėjo tapti Aleksės klientais. – Bet aš galiu paprašyti jos jums paskambinti. Ji žino, kokiu reikalu? – jos pirštai vėl sutrūkčiojo.
Už pilkų it audinė langų su žaliuzėmis prašvilpė mėlynas greitosios pagalbos žiburėlis, baltą kaip vilna dangų aptraukė tiršti lietaus debesys. Pro šalį žingsniavo sunkiais paltais apsivilkę žmonės, palenkę galvas prie telefonų, šaligatviai tebebuvo šlapi po paskutinės liūties, pliaupusios prieš keletą minučių.
Vyrui kalbant, ji kietai sučiaupė lūpas. Taip ir manė.
– Aišku. Vadinasi, norite tapti nauju klientu. – Iš jo tono atrodė, kad jie geri pažįstami, bet veikiausiai kada nors paspaudė vienas kitam ranką kokteilių vakarėlyje arba Aleksės vardą kas nors paminėjo per iškilmingą vakarienę, tyliai ištarė, ir jis paslapčia buvo perduodamas it masonų rankos paspaudimas.
– Deja, yra eilė, ir ponia Haid užimta iki gegužės mėnesio. –
Jos akys nukrypo į raudoną švieselę. Tebedega. Vos vos. Dešimt sekundžių... – Norėtumėte, kad aš įrašyčiau jus į eilę, artėjant paskirtam laikui vėl su jumis susisiektume?
Ji suraukė antakius, nes išdidus tonas tapo pamokomu. Turbūt jis nesuprato, kad su Alekse galima susitikti tik per ją, Luizą, kad jai mokama ne tik už kliento užregistravimą, bet ir už jo tinkamumo patikrinimą.
– Jau sakiau, kad ponios Haid šiuo metu nėra Jungtinėje Karalystėje, ir aš neturiu teisės pasakyti, kada ji grįš. Dabar prašom atleisti, man bando prisiskambinti kiti klientai. Maloniai prašo-
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys
me vėl paskambinti jums patogiu laiku, jei pakeisite savo... – Jos pirštas pakibo virš atjungimo klavišo, akys įsmigo į žybčiojančią raudoną švieselę.
Trys, du, vie...
Jos ranka it peršauta šleptelėjo ant stalo. Žodžiai skambėjo ausyse, tarsi kiekvienas būtų su trenksmu sprogęs linijoje. Pasirėmusi ant alkūnių, ji pasilenkė į priekį ir stengėsi susikaupti, spoksodama į mirksintį žymeklį vis dar tuščiame ekrane. Raudona švieselė jau buvo užgesusi. Atvirai kalbant, visiškai pamiršta. Stojo ilga tyla.
– Atsiprašau, gal galėtumėt pakartoti? – galų gale ištarė ji neįprastai virpančiu krištoliniu balsu. – Man rodos, aš nenugirdau.
Niujorkas, tą pačią dieną
Aleksė Haid stebeilijo į Volstritą, knibždėte knibždantį žinančių savo vertę ir būtinybę ją įrodyti išdidėlių, susitraukinėjantį it raumuo, nes transporto sraute nardė žmonės – vėluojantys į susitikimus ir, matyt, nepaskandinami įnirtingai pypsinčių ir užpakalinių žibintų šviesomis mirksinčių geltonų taksi antplūdžio – nutrūktgalviško šokio žingsniais vinguriuodami iš vienos gatvės pusės į kitą. Gatvėje vieni jų visuomeninės padėties žymenys neatkreiptų dėmesio (tarkim, pagal užsakymą pasiūto kostiumo sagos kilpos siūlė), o kiti kristų į akis („Rolex Oyster“ laikrodis, šokoladinis įdegis), bet iš tokio aukščio žmogeliai priminė metalo drožles ant magnetinės lentos, kurios laksto į visas puses,
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys
tarsi stumdomos išorinės jėgos, ir žūtbūt stengiasi kur nors nusigauti. Tiesą sakant, čia. Jie nori būti 99 aukšte ir nori būti žmogumi, su kuriuo ji kalbasi. Pasaulio valdovas, galios centras – visos energijos, visų pinigų šaltinis.
Bet nė vienas iš jų čia nepateks. Jie nemato savęs jos akimis. Jie neįsivaizduotų savęs už poros žingsnių, juo labiau dviejų šimtų metrų aukštyje. Net žiūrėdami į atspindį veidrodyje, jie nesuvoktų, ką mato jis, nes jie nesupranta, kad ambicijų neužtenka, talento neužtenka, godulio neužtenka. O kadangi jie net nesupranta, kad turi tai suprasti, tai kaip jie gali tikėtis užlipti laiptais
į dangų ir užimti šią taip geidžiamą vietą?
Vyras, stovintis už jos, tai suprato, bet jam pasisekė susipažinti su ja, kai jis buvo ką tik paskirtas Amerikos banko prezidentu ir išmintingiausias poelgis jo karjeroje buvo ne tik suprasti, bet ir pripažinti, jog darbas jam neįkandamas. Ji atsuko nugarą baltam ant gatvės nuožulniai krintančiam atšiaurios gruodžio saulės spindulių pluoštui ir pažvelgė į jį. Susirūpinusios mėlynos akys raukšlėtame veide žiūrėjo į ją, kol ji lėtai grįžo į kambarį.
– Hovardai, ar prisimeni, kad per paskutinį seansą mudu kalbėjomės apie pranašumą?
Jis stebėjo ją įdėmiai kaip antilopė liūtą aukštoje žolėje. – Taip.
Ji vėl atsisėdo ant kėdės prieš jį – liesai figūrai tiko dramblio kaulo spalvos krepo Filipo Limo suknelė, poilgiai kaštoniniai plaukai dailiai krito ant pečių, nes rytą ji apsilankė šukuosenų salone – Viešpatie, kaip ji dievina šio miesto šukuosenų salonus – beveik nepasidažiusi, tamsi oda vis dar švyti po mėnesio sutelkties į išgyvenamą potyrį programos Kosta Rikoje.
– Gali man pasakyti, apie ką mes kalbėjome? – Ji ryžtingai
pakreipė galvą, veido išraiška buvo švelni, nors gilios rudos akys žiūrėjo pašaipiai.
– Tu sakei, kad, norėdamas būti pranašesnis, aš turiu visiškai susitelkti į savo asmenybę?
Ji linktelėjo.
– Teisingai. Kad būtum pranašesnis, skirtingi aspektai turi susilieti. – Ji nusišypsojo. – Skamba prieštaringai? Bet tik tada, kai keturios mūsų gyvenimo sritys – fizinė, psichinė, socialinė ir dvasinė – yra pusiausviros, mes galime tikėtis, kad veiksime tinkamai. O kai jos pusiausviros, kadangi tai be galo reta, tampame pranašesni – labiau įsigiliname, todėl tampame įžvalgesni, priimame išmintingesnius sprendimus, mums aišku, ką daryti, nes mes pasitikime savimi. Bet, – jos veido išraiška pasikeitė, – jei nesirūpiname kuriuo nors iš šių psichikos aspektų, mums kyla pavojus. Ar galime tikėtis, jog mąstysime lanksčiai, jei neskaitome ir nesimokome nieko, išskyrus slaptas banko atmintines? Ar gali atsikratyti įtampos, siekdamas tikslo, jei apleidai treniruoklį? Negali leisti kūnui nusilpti, protui mąstyti mechaniškai, jausmams atbukti, o dvasiai tapti nejautriai. Negali veikti tuštumoje. Negali, pasiekęs tokį lygį. Čia oras pernelyg išretėjęs, Hovardai.
Jis atsiduso, suprasdamas, kur ji suka kalbą.
– Liepi man ją palikti.
– Žinai, kad aš niekada neliepiu, aš tik patariu, – nesutiko ji, jausdama, kaip ant krėslo ranktūrio be garso suvibravo jos telefonas. – Bet jei nieko nebeliko, jei judu sieja tik negyva energija, tai privalai paklausti savęs, ar pusiausvyra nesutriko.
Hovardas taip suspaudė ranktūrį, kad krumpliai pabalo, veide šmėkštelėjo nepatiklumas.
– Turi omeny Ivoną?
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys
– Apsvarstykim tokį variantą, – atsiliepė ji ir skėstelėjo rankomis, kad jis greičiau suvoktų. – Tu nepalikai jos tik iš pareigos?
– Pa-pareigos? – sumikčiojo jis. – Mes vedę trisdešimt ketverius metus! Pusę gyvenimo drauge nugyvenom.
– Taip, ilgai. Ar ne per ilgai? Kai pagalvoji, ar tau nevertėjo kai ką keisti anksčiau?
– Ne taip lengva, – pasipiktino Hovardas. – Mes turime keturis vaikus.
– Keturis suaugusius vaikus, kurie jau sukūrę šeimas, – ramiai linktelėjo ji. – Kaltė negali pakeisti praeities, Hovardai. O nerimas nepakeis ateities. Svarbus sprendimas, bet gal kaip tik tas, kurį priimti mes vengiame.
Hovardas nudūrė akis, paskui vėl jas pakėlė. Aristokratišką veidą, pasirodantį „Wall Street Journal“ mažiausiai du kartus per savaitę, per ankstesnę rinkimų kampaniją žvelgusį iš daugybės mieste išklijuotų skelbimų kaip mero pagrindinio finansinio patarėjo, išvagojo nuogąstavimo ir netikrumo raukšlės.
– Bet kai mes susitikome praėjusį kartą, tu sakei, kad privalau palikti Kelę.
– Ne, Hovardai, aš niekada neliepiau tau nieko palikti, – ryžtingai atrėmė Aleksė, suėmusi smakrą nykščiu ir smiliumi. –Liepiau tau ieškoti pusiausvyros, prisimeni? O tu tada sakei, kad Kelė „trenkta“: kelia neįvykdomus reikalavimus – kad tu dėl jos paliktum Ivoną, grasina ateiti pas tave į namus, pranešti spaudai. Tu pasakei, kad negali miegoti, negali susikaupti darbui. Buvo akivaizdu, kad pusiausvyra sutriko ir kuo toliau, tuo labiau triks, tu suvokei, kad prarandi pranašumą, kai vyksta tokie dalykai. Todėl mes aptarėme galimybę ją palikti. – Aleksė grakščiai mostelėjo ranka. – Antra vertus, tu jau keturiasdešimt penkias minutes pasakoji man, kad negali nuo jos atsiskirti, kad šalia jos,
nors ji ir elgiasi beprotiškai, tu jauti, kad gyveni. Jei tai iš tikrųjų tiesa, tada nereikia... nereikia jos atsisakyti. Jei tau su ja taip gera, tai galbūt atėjo laikas lygtį spręsti kitaip. Gal šiuo metu tau kaip tik tokios permainos ir reikia idealiai pusiausvyrai atgauti. Žmonės keičiasi, Hovardai, mūsų poreikiai kinta. Tai, kas tau tiko prieš trisdešimt ketverius metus, nebūtinai tinka dabar. Reikia turėti drąsos tai pripažinti. Per daug žmonių pražudo rutina. Jie leidžiasi apvelkami buržuazinių prietarų tramdomaisiais marškiniais. Bet tu ne vienas iš jų, Hovardai, tu ne mažas žmogelis.
Tos taisyklės tau netaikytinos. Tu gali daryti ką nori, ir jei tau atrodo, jog šalia Kelės jauti, kad gyveni, kad ji tave pažadino gyvenimui, tai eik pas ją ir lik su ja.
– Bet... o jos poelgiai? Grasinimai?
– Ji taip darė tik todėl, kad norėjo, jog būtum su ja; jei paliksi Ivoną, ji neturės pagrindo elgtis kaip beprotė.
Ji atsilošė krėsle, palenkė galvą ir ėmė lengvai sūpuoti koją. Ilgam įsiviešpatavo tyla.
– Nežinau, – dvejojo jis.
Aleksė pasilenkė krėsle į priekį, alkūnėmis remdamasi į kelius, sunėrusi rankas.
– Su ja vėl pasijunti jaunas? – dėmesingai paklausė.
Jis linktelėjo.
– Neįveikiamas. Galingas. Energingas. Toks, koks buvai.
Jis vėl linktelėjo.
– Ji – tavo raktas, kad taptum toks, koks buvai, Hovardai.
Hovardas sumirksėjo.
– O kaipgi... Dėl Dievo meilės, ji įsilaužė į mano namus. Man atrodo, ji pamišėlė.
– Klausyk, negalvok apie visas priežastis, kodėl kas nors gali nepavykti. Tau tereikia vienos priežasties, kodėl pavyks. Judu
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys pametę galvą dėl vienas kito, pats man sakei, ji yra geismas, kurio negali numalšinti. Tokio stimulo pakanka. Telefonas vėl suvibravo, bet Aleksė neišleido iš akių Hovardo. Matė jo akyse abejonę, neslepiamą baimę, visada kylančias, kai svajonės galėdavo tapti tikrove.
– Kaip tik tai mes nagrinėjome per ankstesnius seansus – jei nori neprarasti pranašumo, turi tobulėti ir imtis permainų savo gyvenime. Iš pradžių to siekėme labdaros iniciatyva Angoloje, paskui išbandėme sintetinę marihuaną... – ji vėl atsitiesė, – bet jei tikroji priežastis yra Kelė, pripažinkime tai. Nesilaikykime konservatyvių ir nekintamų pažiūrų, Hovardai. Turėk omeny, kad tavo asmenybės sutelktis naudinga bankui. Tobulai suderinus skirtingus aspektus, pranašumas didės.
– Bet Ivona...
– Jau suaugusi. Neabejoju, kad pagerbsi trisdešimt ketverius bendro gyvenimo metus, finansiškai ją aprūpindamas. Šiaip ar taip, tu džentelmenas.
Hovardas sumirksėjo.
– Nesu įsitikinęs, kad...
– Kalbame apie tave, Hovardai. Apie tavo asmenybės sutelktį. – Ji nusišypsojo. – Žinai, koks yra dažniausias melas? Neteisybė, kurią tyčia kasdien sako milijonai žmonių?
Jis papurtė galvą.
– „Man viskas gerai.“ Taip jie sako visą laiką, nors jiems nėra gerai... ypač kai jiems nėra gerai. Tau viskas gerai, Hovardai? Ar tavo gyvenimas toks, kokio nori, kai būni su Ivona? Ar kai būni su Kele? Su kuo būdamas atsakai: „Man viskas gerai“? Katruo atveju tavo gyvenimas yra melas? Nes su viena iš jų jis toks yra. Manau, galima sakyti, kad daugmaž nusprendėme, jog negali turėti abiejų; tu negali susikaupti, be to, esi pernelyg pa-
dorus žmogus, kad eitum į tokius kompromisus, Hovardai. Tu principingas, sąžiningas ir išdidus. – Ji giliai įkvėpė. – Tai reiškia, kad tu stovi kryžkelėje. Laikas spręsti. Pasielk teisingai ir atgausi pranašumą.
Jos telefonas suvibravo trečią kartą – ženklas, kad skambutis skubus. Ji nusišypsojo ir pakilo.
– Klausyk, matau, kad tau reikia gerai pagalvoti. Permainos baugina. Pamąstyk kelias dienas, kol susivoksi, o įgyvendinimo strategiją aptarsime susitikę kitą kartą.
Hovardas irgi atsistojo ir linktelėjo.
– Taip, kol susivoksiu. Gerai. – Jis atrodė pritrenktas, lyg būtų apsvaigintas elektros šoko įtaisu.
Aleksė palydėjo jį iki durų.
– Liepsiu Luizai susisiekti su Sara ir susitarti dėl kito mūsų susitikimo. Gal papietausime? Turėtume atšvęsti šią jaudinančią naują permainą.
Hovardas čiupinėjo švarko sagas, kol ji atidarė duris.
– Papietausime? Nežinau. Aš labai užsiėmęs...
– Žinoma, prieš Kalėdas visi kraustosi iš proto. Nieko baisaus, jos suderins smulkmenas. – Ji ištiesė ranką, tvirtai paspaudė. – Seansas buvo puikus, Hovardai. Man atrodo, permaina, kurios siekėme, netrukus įvyks. Viską apsvarstyk, o kai būsi pasiruošęs, vėl susitiksime.
Jis lėtai nupėdino prie lifto, o Aleksė uždarė duris, išsitraukė telefoną ir paskambino vieninteliam žmogui, kuris žinojo šį numerį.
– Luiza? – paklausė ji, grįžusi prie langų ir vėl žiūrėdama į metalo drožles, vis dar krypstančias ir striksinčias magneto šiaurės link. – Ne, viskas gerai, mes jau, šiaip ar taip, buvom beveik baigę seansą.
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys
Ji nusiavė batus ir krūptelėjo iš malonaus skausmo, kai nebesuvaržytos pėdos atsirėmė į grindis, o jos ūgis sumažėjo aštuoniais centimetrais.
– Galima ir taip pasakyti, – atsiduso ji. – Aš ką tik pasiūliau jam tą, ko jis, jo nuomone, nori, ir išgelbėjau jo santuoką. Paskambink jo sekretorei ir užregistruok ne vėliau kaip po dviejų savaičių.
Staiga kažkas šmėkštelėjo už lango, ir Aleksė krūptelėjusi atsitraukė. Akys ne iš karto atsekė ką pamačiusios, ir ji suvokė, kad tai sakalas keleivis, vienas iš daugybės įsikūrusių šiame mieste, perinčių ant baisybės miesto pastatų atbrailų, kylančių šilto oro srautais, spinduliuojamais betoninių stogų, medžiojančių balandžius, linksmai plasnojančių alėjose. Ji nulydėjo akimis sakalą, be jokių pastangų sklendžiantį kylančia oro srove.
– Tai kas atsitiko?
Ji prispaudė ranką prie stiklo ir žiūrėjo, kol sakalas staiga smigo žemyn, nusitaikęs į vargšą žioplą karvelį už kelių aukštų. Jo greitis svaigino – kažkas sakė jai, jog šie sakalai, sparčiai leisdamiesi, pasiekia 200 mylių per valandą greitį – ir buvo dar didesnis, nes dangoraižiai kaip kalnai nukreipdavo oro srautus. Dabar šių sakalų Manhatane buvo daug kaip niekur kitur, ir jie klestėjo, palyginti su tokiais pat ne miesto sakalais. Ji susijaudinusi aiktelėjo, kai sakalas nudobė grobį; karvelis net nespėjo suvokti, kas jį ištiko. Plėšrusis paukštis jį visokeriopai pranoko: dydžiu, greičiu, gebėjimu prisitaikyti. Sakalai buvo gyvas atspindys to, ko ji mokė savo klientus.
Pala... Ir vėl jos ausis ne iš karto pasiekė žodžiai telefonu, nes ji stebėjo vaizdą prieš akis. Nusisuko nuo lango ir įsmeigė akis į tuščią kambarį, nieko nematydama.
– Pakartok... ko jis reikalauja?
Edinburgas, po dviejų dienų
Šlapias sniegas tapšnojo langų stiklus it kačiukas, kuris bando patekti į vidų iš lauko, kambarys buvo skersvėjo traukiamas, ir kartais į viršų pašokdavo šuoro sujudintos liepsnos pliūpsnis. Bet Aleksei, sėdinčiai oranžiniu aksomu aptrauktame krėsle su atlošu galvai, buvo šilta. Jai buvo šilta jau dvi dienas, nuo tos akimirkos, kai ji Niujorke baigė pokalbį su Luiza, davusi pažadą, deginantį sielą kaip žarija.
Šoltas Farkvaras žiūrėjo į ją ir lėtai, neskubiai mirksėjo. Jam niekada nereikėjo skubėti.
– Padėtis tokia, ponia Haid. Lošiu atviromis kortomis. – Jis pakėlė rankas ir surėmė plaštakas priešais lūpas. Skruostai buvo paraudę. – Ką manote?
– Sutinku, kad jums reikia mano pagalbos, – atsakė ji, lygiai taip ramiai ir neskubiai kaip jis. – Po jūsų pasakojimo belieka stebėtis, jog jums pavyko taip ilgai išvengti žalos bendrovei. Jus reikėtų pasveikinti, kad iki šiol išvengėte didesnių problemų.
Šoltas pakilo nuo krėslo ir nuėjo per languotu škotišku kilimu išklotą kambarį prie apskrito raudonmedžio staliuko, ant kurio stovėjo grafinas ir dvi krištolinės taurės. Ji žiūrėjo, kaip jis įpila abiem viskio per pirštą.
– Su ledukais?
Ji papurtė galvą.
Jis pritariamai linktelėjo ir grįžo su gėrimais.
– Brandintas 30 metų, – pasakė ir padavė jai taurę, vertindamas žvilgsniu.
– Mano mėgstamiausias.
Jis įsitaisė tamsiai violetinio aksomo krėsle prieš ją.
– Pagal tokią grėsmingą reputaciją jūs labai jauna.
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys
– Ačiū, suprasiu kaip komplimentą.
– Velniškai nusivariau, medžiodamas jūsų numerį. Išgirdau apie jus daug anksčiau, negu man pavyko jums prisiskambinti.
– Nenoriu, kad man trukdytų telefoniniai prekių siūlytojai. Per metus priimu tik saujelę klientų. Man maloniau glaudžiai bendradarbiauti tik su keliais išrinktaisiais. Žinau, kad tie, kam manęs reikia, turi priemonių mane susirasti.
Jis kilstelėjo antakį.
– Prasiveržti pro jūsų sekretorę buvo tikras žygdarbis. Su manimi širdingiau šnekėdavosi Rusijos ambasadoje.
– Negalėčiau išsiversti be jos, – sukikeno Aleksė.
– Ką gi, esu dėkingas, kad teikėtės su manimi susitikti, juo labiau sekmadienį. Neabejoju, kad branginate savaitgalius.
– Klientai gali į mane kreiptis bet kada.
Šoltas kilstelėjo antakį – regis, jam tai patiko – ir taurę.
– Sláinte. Į jūsų sveikatą.
– Sláinte.
Jis stebėjo, kaip ji gurkšteli gintarinio skysčio, bet Aleksė neišsidavė, kaip jai nutvilkė gerklę. Po valandėlės šiek tiek nustebusi pajuto, kad skonis jai patinka.
– Aš labiausiai apgailestauju, kad taip išėjo, bet jis nenuspėjamas. – Šoltas ėjo prie reikalo.
– Taip iš tiesų atrodo. Romanai geriausiu atveju buvo neapgalvoti, jo dėka bendrovės dėl kaltinimų priekabiavimu laukia Dievas žino kas. Bet susirinkime smogti kumščiu į veidą valdybos nariui? – Ji atrodė pasibjaurėjusi – taip ir buvo. – Išmesti terminalą pro langą? – Ji pakraipė galvą, reikšdama nepritarimą. – Nieko panašaus kaip gyva negirdėjau. Atrodo, kad jis netinka tam vaidmeniui nei pagal temperamentą, nei fiziologiškai, jis fiziškai nepajėgus su juo susidoroti. Generalinio direktoriaus
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys
smegenyse – jei galėtume į jas pažvelgti – norėtume rasti didelį kiekį energijos hormono testosterono, bet nedidelį streso hormono kortizolio. Jis yra klasikinis didelio kiekio testosterono ir didelio kiekio kortizolio mišinys, o tai katastrofa. Kai spaudimas per didelis, jis pratrūksta, todėl tampa kliuviniu.
Šoltas apgailestaudamas atsiduso.
– Nebūtinai jis vienas kaltas. Ko gero, tėvas jam pernelyg nuolaidžiavo, o juk žinote liaudies išmintį, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
Ji užjaučiamai pakreipė galvą.
– Jūs turite vaikų?
– Du berniukus. Torkvilą ir Kalamą. – Jis tyliai nusijuokė. –Pasakiau „berniukus“, nors jie abu eina ketvirtą dešimtį ir pastaruosius penkiolika metų penkiolika centimetrų aukštesni už mane.
– Jie dirba bendrovėje ar tėra akcininkai?
– Abu yra bendrovės direktoriai: Toras – finansų direktorius, o Kalamas vadovauja turto valdymo skyriui Edinburge.
– Koks jų požiūris į jį?
– Vaikystėje draugavo, ypač Kalamas ir Loukis, bet dabar laikosi vienas nuo kito atokiai. Visi pasikeitė ir tapo skirtingais žmonėmis.
Aleksė valandėlę mąstė.
– Kiek šeimos narių įtraukta į direktorių valdybą? Jūs, Lochlanas...
– Torkvilas ir Kalamas.
– Ar ne šeimos narių yra?
– Taip, keturi. Du direktoriai konsultantai, vienas buvęs darbuotojas ir vienas dabartinis darbuotojas – mūsų vyriausiasis viskio kupažo meistras. Kodėl klausiat?
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys
– Mane domina jūsų valdybos sudėtis. Šeimos verslams paprastai sekasi geriau, jei valdyboje posėdžiauja daug šeimos narių, bet šio poveikio nelieka, jei pusė ar daugiau direktorių –šeimos nariai. Taip yra todėl, kad, nors šeimos verslui naudingi glaudūs emociniai ryšiai, dėl brolių ir seserų konkurencijos, konkurencijos dėl pripažinimo ar įpėdinystės konfliktai kyla greičiau, kaip ir parodė jūsų šeimos susitikimas.
– Niekas neginčytų, kad giminystė artima. Loukis – mano antros eilės pusbrolio sūnus, jis ir mano vaikinai – trečios eilės pusbroliai, todėl nežinau, galima jiems taikyti jūsų hipotezę ar ne.
Aleksė kurį laiką mąstė.
– Turbūt galima. Jie pakankamai susiję, kad negalėtų išvengti vienas kito, bet susiję ne taip glaudžiai, kad nuoširdžiai būtų prisirišę vienas prie kito. Valdyboje daug moterų?
– Viena. Fari Maklaud. „Brodies“ advokatų kontoros vyresnioji partnerė.
Aleksė linktelėjo.
– Galbūt į direktorių valdybą verta įtraukti mažiausiai dar vieną moterį, nelygu jūsų akcinės bendrovės įstatai. Esama pagrįstų įrodymų, kad valdybos, kuriose vyrauja lyčių įvairovė, patvaresnės, mažiau atsistatydinimų ir konfliktų.
– Ponia Haid, esu tikras, kad jūs teisi, bet konfliktai Kentalene kyla tik vieno žmogaus, Lochlano Farkvaro, dėka. Visada per plauką neperžengdamas bendrovės įstatų ribų, jis atkakliai ir dažnai prieštarauja tiek valdybos, tiek šeimos susirinkimo valiai. – Jo veidas apsiniaukė. – Mano bendrovė duoda darbo trims šimtams keturiasdešimt vienam miestelio gyventojui ir yra už juos atsakinga. Mūsų spirito varyklą kasmet apžiūri per milijoną lankytojų, mes aukojame vieną procentą veiklos pelno vietos labdaros organizacijoms – pernai tai buvo šešiasdešimt penki
milijonai svarų. Valdyba – ne vienintelė grupė, negalinti leisti, kad Kentalenas žlugtų.
– Suprantu.
– Jam niekaip negalima leisti toliau taip gyventi – dievaži, po tėvo mirties jis visiškai nusmuko. Akivaizdu, kad sielvartauja, ir mes visi įvairiais būdais bandėme įsikišti – kalbėjomės su juo, siūlėme paramą, suglaudėme pečius. Bet jis atsimetėlis, pasiryžęs žūtbūt susinaikinti, ir aš dabar būgštauju, kad jis drauge nepasiimtų visko, tyčia ar netyčia. – Jis suraukė kaktą. – Pastaraisiais mėnesiais jo veiksmai prilygo dideliems nusižengimams, ir jis tai supranta.
– Jūs iš tiesų neįtikėtinai pakantus. Jei verslas būtų ne jo šeimos, jis jau būtų ištrenktas lauk.
Šoltas pasilenkė krėsle į priekį, viskis jo taurėje tykštelėjo į krištolą.
– Suprantu, kad mes prašome neįprastos paslaugos, bet man atrodo, kad jums aišku, kokioje keblioje padėtyje mes atsidūrėme. Įprastais tokios problemos sprendimo būdais pasinaudoti negalime, be to, nenorėtume, kad šeimos ryšiai dar labiau sutrūkinėtų. – Jis atsikrenkštė. – Galite padaryti, ko prašome?
– Taip.
– Per tiek laiko, kaip sutarėme?
– Tai lems jo noras ar nenoras dirbti su manimi.
– Spėju, kad bus nusiteikęs griežtai priešiškai.
– Ką gi, kai toks požiūris ir toks užduoties mastas, savaitiniai seansai ir tiesioginiai nuotoliniai pasitarimai netinka. Teks atvažiuoti ir intensyviai dirbti su juo. – Ji pažvelgė Šoltui į akis. – Bet taip, aš manau, kad susidoročiau iki Kalėdų.
Jis nusišypsojo ir ištiesė ranką, vienas vešlus žilas antakis sutrūkčiojo.
Karen Swan ◆ Kalėdų paslaptys
– Vadinasi, sutarta?
Aleksė pažvelgė į jį, lėtai sumirksėjo; ji irgi nemėgo skubinimo.
– Taip, – nusišypsojo ji ir stipriai paspaudė jam ranką. – Sutarta.
Buvo taip gera bent kartą numoti į viską ranka, leisti sau patikėti, kad ji tokia kaip kiti žmonės, galinti žaisti ir kristi.
KAREN SWAN (Karen Svon) – gausų gerbėjų ratą visame pasaulyje subūrusi, daugiau nei dvidešimties tarptautinių bestselerių autorė, kurios knygos pasirodo vasarą ir prieš pat Kalėdas. Susitikti su rašytoja Lietuvoje skaitytojai plūsta pilnais lagaminais knygų. K. Swan romanai nukelia į vaizdingiausius pasaulio kampelius, kur atsiskleidžia įvairialypiai žmonių santykiai. „Kalėdų paslaptys“ kviečia praleisti šventinį laikotarpį snieguotoje Škotijos saloje.
Su įtakingiausiais Londono verslininkais susijusi viena moteris – Aleksė Haid. Tai ji padeda įvairių sričių lyderiams išspręsti pačias kebliausias darbo problemas. Aleksė mėgsta iššūkius, tad sulaukusi pasiūlymo už dosnią pinigų sumą palikti savo prabanga alsuojantį gyvenimą Londone ir išvykti į atšiaurią Ailos salą, kur turės pagelbėti viskio daryklos direktoriui, ilgai nesvarsto.
Tačiau Lochlanas Farkvaras – kur kas didesnis iššūkis, nei ji tikėjosi. Išdidaus, užsispyrusio ir uždaro vadovo visai neveikia įprasti Aleksės metodai. Ir tik laiko klausimas, kada jis sužlugdys savo įmonę.
Aleksė turi baigti darbą iki Kalėdų. Lieka vos kelios savaitės pažinti Lochlano šeimą, draugus ir verslo peripetijas. Kelios savaitės pelnyti jo pasitikėjimą. Tačiau kokia kaina? Ir kodėl jos neapleidžia jausmas, kad pirmąkart gyvenime praranda kontrolę?
Nuostabi žiemos pasaka. – Rašytoja Sarah Morgan
Karen Swan romanai tapo Kalėdų sinonimu, o šis – turbūt geriausias iš visų. – Heat