Laimingų sumautų Kalėdų by knygos.lt

JO MIDDLET ON

RO MANA S

Inga Če pu li en ė

Iš anglų kalbos ve rtė

Jo MIDDLETON

HAPPY BLOODY CHRISTMAS

Avon, a division of HarperCollinsPublishers Ltd, London, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published in the English language by HarperCollinsPublishers Ltd. under the title

Happy Bloody Christmas

Jo Middleton asserts the moral right to be acknowledged as the author of this work.

Cover design by Sarah Foster © HarperCollinsPublishers Ltd 2024

Cover illustration by Mallory Heyer / Illustration X

ISBN 978-609-466-903-3

1 skyrius

Su pagiriomis taip jau yra: iš pradžių, vos pramerkus akis, visad atrodo, jog galbūt viskas vis dėlto bus gerai. Bet užtenka pajudėti ir paaiškėja, kad ne.

Kaži, gal galėčiau dar pasnausti ir vėliau pradėti iš naujo arba, dar geriau, grįžti į praeitį ir negerti to amareto? Betgi jis toks šventiškas ir gardus, be to, labai suaugėliška ir skoninga Kalėdų vakarėlio detalė.

O Jėzau. Vakarėlis.

Nedrąsiai apsivertusi paimu nuo spintelės telefoną: 9.41. Šūdas. Vakar, antrą valandą nakties, išlydėjus paskutinius svečius ir nužvelgus tuščius vyno butelius, paliktą „Tvisterio“ žaidimą bei gyvą galą į kilimą įtryptų traškučių trupinių, mintis susitvarkyti ryte pasirodė tiesiog puiki.

Nustačiau žadintuvą aštuntai – įsivaizdavau, kad tuo metu jau būsiu puikiai pailsėjusi ir šventiškai nusiteikusi. Bent jau atrodo, kad nusistačiau. Patikrinu telefoną. Taip, va, nustatytas žadintuvas. Kiekvieną ketvirtadienį, aštuntą vakaro. Tiesiog nuostabu.

Atsargiai atsiverčiu atgal ir įsistebeilijusi į lubas laukiu, kol nuslops blogulys, bet į galvą tučtuojau plūsteli ilgiausias sąrašas

darbų, kuriuos turiu atlikti prieš atvykstant viską kritikuojantiems Olio tėvams – jie pakviesti rytojaus kalėdinių pietų. Kartais taip norėčiau, kad tos mano smegenys atsiknistų ir paliktų mane ramybėj, na rimtai.

Dirsteliu į savo brangųjį vyrelį, miegantį vyro miegu, netrikdomą minčių, kaip padengti stalą, kad nepasikartotų du tūkstančiai devynioliktųjų padažo incidentas, ir kaip užkirsti kelią tokiems jo motinos komentarams, kaip tie pernykščiai apie žmones, kurie mėgsta marcipaninius vaisius.

Žvelgdama į vyrą prisimenu tas savaites, kai vaikai dar buvo kūdikiai. Jie kiekvieną mielą naktelę mane žadindavo, aidėdavo verksmai (jų, ne mano – bent iš pradžių), o Olis kiekvieną mielą naktelę buvo visiškai tam abejingas. Kitą rytą nubudęs pratisai it kokioj pantomimoj pasirąžydavo ir leptelėdavo kokį komentarą, kurį išgirdusi užsigeisdavau vožtelėti jam į veidą; pavyzdžiui, kad ir tokį: „Mažylis puikiai miegojo, tiesa?“

Ne, Oli, niršdavau aš, mažylis NEMIEGOJO puikiai. Mažylis yra pragaro demonas, veikiausiai užsimojęs pamažu išvesti mane iš proto kas valandą nubusdamas, tada palaukdamas, kol užsnūsiu, ir vėl imdamas verkšlenti kaip apsėstas tigriukas. Balsu to taip ir neištardavau, nes būdavau perdėm pavargusi, kad galėčiau sudėlioti atpažįstamus žmonių kalbos žodžius. Tik įsivaizduokit, per vakarėlį išgirdau jį pasakojant Džordžei, kaip mums pasisekė, jog Benas su Lile nuo pat mažumės išmiegodavo visą naktį.

Pažvelgiu į Olį. Po pravira burna susitelkė seilių balutė. Spirteliu burbtelėdama:

– Pabusk.

Vyras suniurna, atgalia ranka nusibraukia lūpas ir vėl užmiega. Paspiriu dar sykį.

– Šiandien Kūčios, – primenu, – namai atrodo kaip Beno kambarys prastą dieną, o tavo tėvai atvažiuoja po... – dar sykį dirsteliu į telefoną, – ...dvidešimt šešių valandų ir šešiolikos minučių.

Jis atsimerkia, žvelgdamas man į akis garsiai pagadina orą ir pasilenkęs pabučiuoja mane į skruostą.

– O dar sako, kad romantikos nebėra, – pareiškia plačiai šypsodamas, lyg išties manytų esąs baisiai sąmojingas.

Dvokas išverčia mane iš lovos. Apsivelku chalatą ir pasirengiu žalos apžiūrai apačioje.

Žingsniuodama per laiptų aikštelę išgirstu pažįstamą planšetės pypsėjimą – vadinasi, Lilė jau nubudusi, žaidžia savo mėgstamiausią žaidimą. Vieną iš tų, kur reikia paruošti kiek įmanoma daugiau patiekalų, išlaikant švarią ir tvarkingą virtuvę. Man tai atrodo velniškai ironiška, mat išties gyvenime ji ima dūsauti vos užsiminus, kad galbūt galėtų nusinešti lėkštę. Tikra teisybė, paauglystė išties prasideda septynerių.

Viena vertus, vis mąstau dėl tos planšetės imtis kokių nors veiksmų, bet, antra vertus, vaikus auklėju jau penkiolika metų ir esu ganėtinai pavargusi, tad ačiū, gal tiek to. Pastarasis argumentas laimi. Išmokau rinktis, dėl ko kovoti, o dėl šito tikrai neverta.

Kyšteliu galvą į Lilės kambarį. Ji sėdi lovoje su planšete ant kelių ir valgo traškučius iš dubens.

– Iš kur gavai? – klausiu, įtariai dėbtelėjusi į traškučius.

– Iš apačios, – atsako ji ir atitraukusi antklodę atidengia dar keturis pustuščius vakarėlio likučių dubenis, viename jų, regis, žirneliai su vasabiu iš „Marks & Spencer“.

– Mat kaip, – pratariu, o ji pakiša laimikį atgal po antklode ir ignoruodama mane susitelkia į savo virtualaus restorano

svečius. Aš jai nebeegzistuoju, nebent užsisakyčiau mėsainį be pomidorų ir dvi porcijas bulvyčių.

Palieku Lilę ramybėj. Sakykim, dabar tų traškučių man bent jau nereikės tvarkyti. O tie žirneliai galbūt vertintini kaip porcija daržovių? Nutariu, kad taip. Visai kaip vaisių salotos per pusryčius, kai pagalvoji, visgi nusprendžiu negalvoti.

Stabteliu prie Beno miegamojo durų, bet girdžiu tik knarkimą. Puikiai žinau, kad be svarios priežasties penkiolikmečio žadinti nevalia, nereikia nė to rankų darbo ženklo su užrašu „tik personalui“. Vienas Dievas žino, kelintą jis vakar atsigulė. Pagirių suriesta trumpam prisėdu ant laiptelio.

Prieš tapdama motina apie daugybę dalykų, pavyzdžiui, planšetes ir miego metą, turėjau labai tvirtą nuomonę. Neketinau duoti savo vaikams čiulptukų. Abu turėjo valgyti tik ekologišką vištieną – na, blogiausiu atveju, augintų laisvėje vištų mėsą. Pati nelabai supratau kodėl, bet jutau, kad mėsa bus sveikesnė, jeigu vištos gaus palesioti lauke. Mano vaikai turėjo mandagiai prisistatyti nepažįstamiems ir nuo mažumės pamilti kokį nors muzikos instrumentą, o mėgstamiausias jų maistas turėjo būti, tarkim, avinžirniai arba smidrai. Ekranų jie turėjo gauti tik po pusvalandį per savaitę, kai susėdę visi drauge žiūrėtume kokią nors laidą apie delfinų migraciją arba kosmoso keliones, ir ta laida turėjo juos taip sužavėti bei sudominti, kad akimoju užsigeistų imtis kokio nors projekto. Kur iš viso dingo projektai? Prisiekiu, vaikystėje nuolat kokių nors griebdavausi. Prisimenu, būdama dešimties per vasaros atostogas itin susidomėjau barsukais. Perrašiau viską, ką apie juos radau bibliotekos enciklopedijose, piešiau barsukų pėdsakus, o ant projekto užrašinės viršelio gražiausiu burbuliniu raštu užrašiau BARSUKAI, nors R ir S raidės buvo kiek mažesnės

Laimingų sumautų Kalėdų

nei kitos, nes juk jas visad sunkiausia rašyti, tiesa? Abejoju, kad tūkstantmečio ar Z kartos atstovai išties suprato, kaip džiugina burbulinis raštas.

– Ana, atnešk kavos, kai turėsi minutę! – iš miegamojo šūkteli Olis, išblaškydamas mano rožinius prisiminimus. Pasipiktinu. Kai turėsiu minutę? Šiandien Kūčios. Reikia iškuopti visus namus, Kalėdoms atvažiuoja kritiškoji jo šeima, o man dar liko koks milijonas darbų, vienas jų – nusivesti vaikus šeimyniškai pasiskinti bugienių stalo puošmenai.

Jei atvirai, tas stalo puošmenos reikalas truputį išslydo man iš rankų. Aš tikrai labai stengiausi, kad ji būtų paprasta, bet elegantiška, tačiau tos šakos niekaip dailiai nesusidėlioja. Įsikalbėjau, kad švieži bugieniai turėtų viską sujungti. Kol kas šviežių bugienių neturiu, bet nieko baisaus, nes jų auga trylikto namo sode, o jo gyventojai Kalėdoms išvykę.

Kišenėje pypteli telefonas. Dženė.

Kaip jautiesi?! Paruošiau gydomosios arbatos bei skrebučių su šokoladiniu kremu ir susitempiau viską į lovą. Beveik džiaugiuosi, kad per šias Kalėdas būsiu be vaikų!

Po žinute pridėta krūva simbolių: vemiantis veidelis, kakalas ir raudonojo vyno taurė. Visai neblogas apibendrinimas.

Telefonas vėl pypteli.

Ai, man rodos, vakar vakare pamečiau auskarą, tad jeigu tvarkydamasi rasi didelį auksinį žiedą, jis mano, ačiū!

Atrašysiu, kai pavyks susikaupti, o dabar – susitvarkyti. Nuo tada, kai prisėdau, kažkokiu būdu praėjo dešimt minučių? Įsitvėrusi sienos atsistoju ir patraukiu žemyn į svetainę. Paruošiu Oliui kavos, bet tos užpilamos iš „Aldi“, kurią saugom statybininkams, – tegul žinosi. Kaži, kiek laimingų santuokų paremtos

patyliukais verdančiu apmaudu ir smulkiais keršto protrūkiais. Manyčiau, nemažai. Šiaip jau mano santuoka visai normali, išskyrus, žinoma, kad esu atsakinga už devyniasdešimt penkis procentus viso galvojimo ir planavimo, kad viskas eitų pagal planą, bet kažkodėl per pagirias visi ypač erzina.

Iš tiesų jokio skirtumo, nes Olis, šiaip ar taip, tos kavos neatskiria, bet aš žinosiu, o tai svarbiausia. Girdžiu, kaip jis švilpaudamas atsuka vandenį mūsų vonios kambario duše. Matyt, jaučiasi kiek žmoniškiau nei aš.

Lipdama laiptais vos sykį sustoju giliai, pagiringai pakvėpuoti ir priglausti skruostą prie vėsios sienos – visai neblogai. Bet svetainė atrodo tragiškai. Prasčiau, nei prisiminiau: nešvarių taurių jūra, visur tušti buteliai, ant kavos stalelio telkšo karšto vyno balos – kaip nyki festivalio vieta visiems išvykus. Nieko baisaus, tam ir yra indaplovės, be to, Lilė jau pasirūpino traškučiais. Reikia tik kelių šiukšlių maišų, dalį butelių įmesiu į kaimynų konteinerį ir viskas bus gerai. Tiesiog nuostabu.

Nutariu pirmiausia supakuoti „Tvisterį“. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, ką jį žaisdami mėginom įrodyti: kad vis dar esam studenčiokai ir pažaisti „Tvisterį“ bus visai seksualu bei smagu, nes mes tokie lankstūs ir paslankūs? Kurgi ne. Šiuo metu vos pasiekiu savo kojų pirštus. Eidama į jogą Lilės mokyklos salėje dėviu laisvas kelnes, kad mokytoja nepamatytų, kaip slapta lenkiu kelius.

Ji labai griežta – žinau, kad manimi nusiviltų. Be to, ji viena iš tų veganų, kurie nori, kad apie tai žinotų visi, – gerai pagalvojus, kitokių veganų nelabai ir teko sutikti. Užteks pasakyti, kad man tikrai nepavyktų nieko gundančiai apžergti. Labai tikiuosi, kad nebus jokių fotografijose užfiksuotų įkalčių, kaip suklupusi ant visų keturių per kaimyną Markusą siekiu mėlyną spalvą.

Pasilenkiu pakelti plastikinio kilimėlio ir galvoje iškart ima

sumautų Kalėdų

suktis tūkstantis rutulinių guolių. Akimirką neišmanau, kas geriau: atsistoti ar tiesiog kristi ant grindų ir ten likti. Bet įsivaizduoju Olio mamą Pamelą ir pergalingą jos veido išraišką, jei pasirodžiusi išvystų mane su chalatu ant grindų tarp tuščių butelių, tad nutariu visgi atsitiesti.

Sudėjusi žaidimą patraukiu į virtuvę, pripylusi vandens užkaičiu virdulį. Paimu du puodelius – man iš „Emma Bridgewater“, su taksais, jam nuskilusį iš serviso, kur pastarąjį kartą tvarkėm Olio automobilį, – ir pieno iš šaldytuvo. Reikia atsinešti kavos ir šiukšlių maišų iš sandėliuko (mano džiaugsmo ir pasididžiavimo, kurio pavydi visas tėvų komitetas).

Atidariusi sandėliuko duris, vos neišvirstu iš kojų, nes lauk it paklaikęs šauna Tomis. Neria tiesiu taikymu pro kačių atvartą užpakalinėse duryse, tiesiai priešais sandėliuką. Kvailas katinas, kaip jis ten užsitrenkė? Apsidairiusi virtuvėje suvokiu, kad dar nemačiau ir Tapensės. Šiaip jau jie abu maždaug nuo šeštos ryto lovoje tampo mane už plaukų reikalaudami pusryčių. Matyt, šventė išginė ją slėptis.

Atsigręžiu į sandėliuką, siekteliu šiukšlių maišų ir palei kruopų lentyną išvystu susmukusį Kalėdų Senelį. Uždarau duris. Negali būti. Dukart mirkteliu, vėl atidarau duris, bet jis vis dar čia. Išvartęs lentyną drybso, nuklotas plonytėlaičiu miltų sluoksniu. Atrodo labai šventiškai, lyg apsnigtas. Miltai speltų, pirkau už 3,75 iš ūkininkų turgaus – gaila. Matyt, vertėtų liautis lankytis ūkininkų turguose. Man labai sunku NEPIRKTI, kai užmezgu akių kontaktą, o prekeiviai, matyt, tuo ir kliaujasi. O speltų miltų prekystaliui veikiausiai vadovauja sekta, todėl vertėtų pasisaugoti, mat jie nuolat kviečia užsukti į „kepyklėlę“ ir „kartu užvalgyti“.

Pastebiu, kad, be miltų, Kalėdų Senelio skreite dar prilaistyta

ir kečupo, kas šiaip jau keista, nes kečupą laikau ana ten, kairėje, ir jis vis dar savo vietoje. Įsižiūrėjusi atidžiau suvokiu, kad iš kečupo balos stirkso peilio kotas, įsmigęs į Kalėdų Senelio kūną.

Kaip keista.

Laikas, regis, sulėtėja, amarete išmirkusioms smegenims sunkiau suprasti, kodėl niekur nematyti peilio geležtės ir kad tas kečupas iš tiesų visai ne kečupas.

Tai sukrešėjęs kraujas.

Šūdų šūdas. Kažkas nudėjo Kalėdų Senelį.

2 skyrius

Tučtuojau užtrenkiu duris ir sunkiai alsuodama į jas atsiremiu. Jaučiu, kaip svilindamas gerklę į paviršių braunasi vakarykštis amaretas. Kas darosi? Juk mano sandėliuke negali būti lavono. Tik ne mano nuostabiajame sandėliuke. Tik ne po to, kai taip beprotiškai ilgai rinkau jam tinkamiausias grindis. Mano grindys! Liks dėmių, ką?

Atidarau duris, atidžiau nužvelgiu Kalėdų Senelį, suvokiu, kad tas Kalėdų Senelis iš tiesų yra mano bosas Kolinas, ir vėl jas užveriu.

Šūdų šūdų šūdas.

Išsitraukiu telefoną skambinti policijai, bet staiga persigąstu. Velnias. O jeigu tai Olio darbas? Ar jis galėtų nužudyti Kalėdų Senelį? Nors čia ir ne Kalėdų Senelis, bet juk tas kostiumas vis viena priverstų dar sykį gerai pagalvoti, ar ne? Kaip ir pamatęs policininką iškart pasijunti kaltas, lyg būtum nugvelbęs „Impulse“ kūno purškiklį. Hipotetiškai.

Norėdamas atsikratyti voro Olis visad apvožia jį stikline ir „dėl viso pikto“ nuneša į patį sodo galą, bet juk būtent taip kalba ir žmonos iš „Nusikalstamų protų“, kai moteriškės iš FTB gailestaudamos praneša, kad jų vyrai yra žudikai maniakai.

Dieve, o jeigu aš kaip ta naivuolė, kuri ramiai sau gyvena gražiuose namuose, nešioja dizainerių rankines ir visiškai nesidomi garaže sustatytais šaldikliais, nes vyras tikina turįs klestintį šaldytų žirnelių verslą? „O taip, darbo reikalais jis labai daug važinėja, – pasakoja ji FTB, – bet jūs nė nenumanot, kiek pinigų gali atnešti žirneliai.“ Tada pareigūnai atidaro tuos šaldiklius, o tie pilni galvų, ir vyrelis turi keturiasdešimt dviejų moterų kredito kortelių kolekciją.

Viskas gerai, primenu sau, nors jau pradedu dusti, aš juk neturiu nė vienos dizainerio rankinės, be to, nuolat skundžiuosi, kad į šaldiklį niekas netelpa. Garaže iš tiesų turim vieną mažą, nusipirkom, kai planavau ruošti maistą didesniais kiekiais, betgi iki jo taip toli vilktis. Labai norėčiau tokio šaldytuvo kaip Dženės, pusę jo sudaro šaldiklis. Jėzau, SUSIKAUPK, moterie, susikaupk. Kolinas – prisimeni? Kaip norėčiau nejausti pagirių.

Pamirškim tuos šaldiklius – Olis juk tikrai ne koks šaltakraujis žudikas? Jis verkė žiūrėdamas naują „Seksą ir miestą“ –nemanau, kad pajėgtų nudurti ką nors peiliu. Be to, paprašė manęs paruošti kavos, o kava sandėliuke – juk nebūtų norėjęs, kad rasčiau kūną, ką? Nebent čia paskutinis Olio pasispardymas, gal iš tiesų ketina surengti kokias nors beprotiškas kalėdines skerdynes ir mus visus nudaigoti. Nors, kai pagadino orą, neatrodė, kad ką nors panašaus planuotų.

Trečią kartą atidariusi sandėliuką prisiverčiu pažvelgti į Koliną. Man jis atrodo šimtu procentų negyvas, bet dar niekad gyvai nesu mačiusi lavono, tik per televiziją, tad nelabai suprantu, iš ko turėčiau spręsti. Per „Mirtį rojuje“ visad būna koks akivaizdus ženklas, pavyzdžiui, kraujo srovelė iš burnos. Kolinas jokio neturi. Pasiutusiai stengiuosi sumoti, ką tokiu atveju darytų suaugęs, logiškai mąstantis žmogus, bet būtent šioje vietoje

Laimingų sumautų Kalėdų

per „Mirtį rojuje“ visad užgroja smagi Karibų regiono muzikėlė, tad neišvengiamai daugiau apie nieką kita galvoti nebegaliu –sakyčiau, kraupoka. Man regis, esu Labai Blogas Žmogus.

Žinau, nevalia nieko liesti, bet kas, jeigu jis nemiręs ir visą

šį laiką aš dar galėjau išgelbėti jam gyvybę? Derėtų patikrinti pulsą, bet visur miltai ir kraujas.

Galvok, Ana, galvok.

Svarstydama, kaip geriausiai pasiekti kūną, apsidairau ir staiga šį tą pastebiu – greta kairės jo pėdos miltuose atsispaudęs raštas. Gal bato pėdsakas? Užplūdus menkučiam susijaudinimui tučtuojau save sudrausminu. Juk žuvo žmogus, prisimeni?

Aišku, nelabai malonus žmogus, bet vis tiek, čia juk ne koks „Šaunusis penketukas“. Visgi pėdsaką nufotografuoju. Dėl viso pikto.

Jeigu būsiu labai atsargi, dešine ranka įsitvėrusi į vieną iš lentynų (su makaronais ir ryžiais) galėsiu pasilenkti ir, neįžengusi į sandėliuką, kairiąja patikrinti pulsą rieše. Galgi tas „Tvisteris“ ir pravertė. Priglaudžiu du pirštus ten, kur, mano nuomone, turėtų tvinksėti, bet nieko nejaučiu. Be to, kūnas atšalęs. Atitraukiu pirštus. Ant odos lieka balta dėmelė, po kelių sekundžių dingsta. Mėginu atsistoti, bet neišlaikiusi pusiausvyros susverdėju. Vieną klaikią akimirką išvystu save griūvant veidu tiesiai į kruviną skreitą, visgi vargais negalais išsilaikiusi atsitiesiu. Jis tikrų tikriausiai negyvas. Man atrodo, tuoj vemsiu. Vėl užtrenkiu duris.

Stengiuosi kvėpuoti giliai ir raminamai, bet tik švogždžiu kaip prismaugta. Šūdas. Aš paliečiau lavoną. Ar tai buvo kvaila? Gal palikau savo DNR?! Manyčiau, per vakarėlį Kolinas mane tiek čiupinėjo, kad mano DNR ir taip turėjo atsidurti ant jo, bet kas šiais laikais žino? Sykį žiūrėjau „CSI Majamio“ seriją, ten

žudiką sučiupo priartinę išsiliejusį apsaugos kameros įrašą, kuriame buvo užfiksuotas jo atspindys kažkieno akyje. O juk tada dar nė nebuvo dirbtinio intelekto. Visi žino dirbtinio intelekto galią. Bet, jei atvirai, aš tai nelabai, bent jau tokiomis aplinkybėmis, juk todėl ir neramu, tiesa?

Išgirdusi save suvokiu, kad esu persigandusi. Joks dirbtinis intelektas iš tiesų man nė motais. Ar toks jausmas būti ištiktai šoko? Ištiesiu ranką. Kiek virpa, bet gali būti, kad nuo alkoholio. Pro kačių atvartą vidun įsmunka Tapensė – pakėlusi giliai, raminamai įtraukiu mielos jos galvelės kvapo. Kaip gera būti kate: nereikia prižiūrėti sandėliuko, nei tvarkytis su lavonu. Išgirdusi, kaip užverda ir išsijungia virdulys, įsivaizduoju kilsiantį chaosą. Pamela tuo neabejotinai pasimėgaus. Aš visad buvau per prasta brangiajam jos sūneliui, mintyse jau regiu ją tais pakeltais antakiais ir papūstomis lūpomis, tarsi sakytų: „Juk ji naudoja pirktinius padažus – iš karto aišku, kad Ana iš tų, kurių sandėliuke tįso negyvas Kalėdų Senelis.“

O juk aš tiek ruošiausi Kalėdoms! Prisimenu, kiek sugaišau purkšdama dažais tuos suknistus kankorėžius kalėdiniams langų papuošimams. Įsivaizduodama juos nubertus milteliais pirštų atspaudams imti, beveik matau, kaip Kirstė Alsop verčiasi karste. Tiek to, gal ne karste – nežinau, ką tokiu atveju daro tie, kas dar gyvi. Kitaip nei Kalėdų Senelis Kolinas.

Turiu apsispręsti. Reikia paskambinti policijai, bet kažkur viduje labai aiškiai suvokiu, kad esu pagarsėjusi neapykanta savo vadovui, o štai dabar jis negyvas guli mano sandėliuke, su mano piršto DNR ant kūno. (Šlykštu.) Be to, dar ne visai atsisakiau minties, kad apimtas girto siuto tai galėjo padaryti Olis, ir nedegu noru skųsti savo pačios vyro, jeigu jis gynė mano garbę ar siekė apsaugoti vaikus.

Laimingų sumautų Kalėdų

Verčiau paskambinsiu Dženei. Dženė yra viena seniausių ir geriausių mano draugių. Susipažinom pradinėje mokykloje ir ji visad mane palaikė. Tikrai būtų pasakiusi, jeigu Olis būtų žudikas maniakas.

Svarstau, gal pasislėpti čia, sandėliuke, kur niekas manęs neišgirstų, bet mažiausiai norėčiau, kad kuris vaikas sumanytų kišti nosį į jį pusryčių dribsnių, o vietoj jų rastų po kraujo ir speltų miltų koše palaidotas savo vaikystės viltis ir svajones. Teks pasisaugoti ir tiesiog kalbėti patyliukais. Dženė atsiliepia po dviejų signalų ir dar jai nespėjus ištarti „klausau“ pradedu savo tiradą.

– Džene, – beriu, ranka prisidengusi burną it šeštojo dešimtmečio namų šeimininkė, besitarianti susitikti su pienininku. – Mano sandėliuke guli negyvas Kalėdų Senelis.

– TIKRAS Kalėdų Senelis? – priblokšta sukužda ji.

– Ką čia nusišneki? Ne, ne TIKRAS Kalėdų Senelis, – atrėžiu, vogčia dairydamasi, ar kur nors už kampo netyčia nesiklauso Lilė.

Prisiekiu, ta mergaičiukė išlenda ten, kur mažiausiai tikiesi. Sykį apsimetė, kad eina gulti, o tada išsmuko iš kambario ir pasislėpė po MŪSŲ lova, sumaniusi sekti mudu su Oliu. Tik laiką išsirinko nevykusį, nes išgėriau taurę vyno ir visą vakarą žiūrėjau senas „Poldarko“ serijas. Jeigu nebūtume pastebėję iš po lovos kyšančio jos pliušinio žaislo, tas nutikimas mums visiems būtų pasibaigęs trauma.

– Juk žinai, kad Kalėdų Senelio nėra, tiesa? – kiek sunerimusi pasitikslinu.

– A, taip, atleisk, – teisinasi ji. – Čia dėl amareto. Pradedam iš naujo?

– Kalėdų Senelis, NEtikras, – kuo aiškiausiai pratariu, – guli

mano sandėliuke, negyvas. Jei tiksliau, nudurtas. Vienu iš mano „Sabatier“ peilių.

– Oi, Ana! – aikteli Dženė. – Tik nesakyk, kad iš to rinkinio, kurį pirkom „John Lewis“ parduotuvėj? Nesu tikra, ar jie parduodami po vieną. Koks siaubas.

– Taigi, – pritariu jusdama, kad ji nelabai pagauna esmę. – Ir dar, ŽMOGŽUDYSTĖ?

– Oi, po velnių, taip, – atkunta draugė. – Kas jis?

– Kolinas, – paaiškinu.

– Tas slidus gašlūnas tavo vadovas Kolinas? – perklausia ji. – Buvau pamiršusi, kad jis atėjo persirengęs Kalėdų Seneliu. Keistoka, ar ne?

– Čia tam, kad galėtų kviesti moteris prisėsti jam ant kelių.

Suvirpu. Man jo kelių pavyko išvengti: po to atgrasaus komentaro virtuvėje apie „gardžiuosius mano užkandukus“ iš viso stengiausi apeiti jį lankstu.

– Atlekiu, – pareiškia ji. – Atsinešiu kastuvą.

– O kam tas kastuvas? – sutrinku ir pritupiu patikrinti, ar iš po durų nesisunkia kraujas. Matyt, prireikus durų apačią galėčiau užkamšyti.

– Juk visad sakiau, kad jei nutiktų blogiausia, padėčiau tau pakasti lavoną, ir tikrai neketinu dabar nuvilti, – paaiškina Dženė. – Juk sudarėm piršto pažaduką, prisimeni?

Prisimenu. Buvom devynerių ir man tikrai niekas neleido parsinešti namo klasės žiurkėno – juk turėjau tris kates.

– Jeigu nenori manęs velti, gali nepasakoti, kas nutiko, – priduria ji, – nors, tiesą sakant, prašau, papasakok. O apie tai pagalvosim vėliau. Pirmiausia reikia atsikratyti įkalčių.

– Ei ei, – nustembu suvokusi, ką ji turi omeny, – čia ne AŠ! Aš jo nežudžiau! Taip, laikiau jį šleikščiu niekšu ir su mielu

sumautų Kalėdų

noru būčiau leidusi suvalgyti nebegaliojančių alyvuogių... –(tai vakar ir padariau), – bet tikrai nepamečiau proto ir nenudūriau jo savo sandėliuke, Jėzau. Ir dar per Kūčias. Aš dar net pyrago nepapuošiau.

Staiga man topteli, kad tą „padėsiu tau atsikratyti lavono“ kortą labai jau greitai Dženė išsitraukė.

– Juk čia ne tavo darbas, tiesa? – pasidomiu. – Nes juk jis ir tave pas mane darbe kabino. Tūžai dėl to. – O varge, ne! – atsako ji. – Dieve, Ana, manai, kad nudūriau žmogų tavo sandėliuke? Avėjau siuvinėtus aukštakulnius, kuriuos pirkau „Russell and Bromley“ Tašos vestuvėms. Tikrai nerizikuočiau aptaškyti jų krauju. – Ji kelias akimirkas patyli. –Na, ir, žinoma, dėl moralinių priežasčių. Žudyti negerai ir taip toliau. Ne. Jeigu sumanyčiau tai padaryti, verčiau greitai ir švariai tvočiau per pakaušį vienu iš tavo stiklainių.

Dženė, žinoma, teisi. Tuos batelius ji velniškai saugo, o mano stiklainiai tikrai labai sunkūs.

Kaip tik tada į galvą topteli šis tas baisesnio. O jeigu tai Beno darbas? Iš pažiūros jis visai mielas vaikis, bet apie paauglius prisiklausai tokių dalykų – tyrimai juk rodo, kad kompiuteriniai žaidimai paverčia juos žiauriais maniakais.

– O Dieve, Džene, – pratariu dar tyliau, – o jeigu tai Benas?

– Benas... tavo sūnus Benas? – labai jau dvejodama perklausia ji.

– Taip! – atsiliepiu. – Dėl kompiuterinių žaidimų! O jeigu negebėdama apriboti laiko prie ekranų, kaip rekomenduoja „Supermama“, sukūriau monstrą?

– Nelabai žinau, kiek „Minecraft“ susijęs su žudynėmis, –abejoja Dženė. – Man atrodo, šiaip jau taip kalbama apie žaidimus, kur daužai prostitutes ir šaudai mafiozus, o ne tuos, kur

Laimingų sumautų Kalėdų

– Kokia dar proga? – perklausiu. – Keliauti į kalėjimą už nusikaltimo slėpimą?

– Proga tapti didvyrėmis! – atsako ji. – Galėtume palikti Koliną ten, kur yra, ir išaiškinti nusikaltimą pačios! Būtume kaip tas iš televizijos, tas su gražiais papuošalais!

– Gok Vanas? – sutrinku.

– Ne! – atkerta Dženė. – Agata Raisin! Ji juk nuolat lyg niekur nieko laužiasi į žmonių namus, kad išaiškintų žmogžudystes, o tada išsisuka flirtuodama su vietiniais policininkais ir puošdamasi dailiais papuošalais.

– Neprisimenu, kad Agata Raisin būtų slėpusi lavonus savo sandėliuke, – sakau.

– Bet tu juk karštligiškai jo neslepi, – paprieštarauja draugė, – tau nė nereikia jo liesti. Tiesiog uždaryk sandėliuką ir apsimesk, kad nieko nematei, o tuo tarpu įvertink padėtį, gal apklausk kelis įtariamuosius, šiek tiek pasiknaisiok.

– Džene, – rėžiu, – tikrai neketinu neribotą laiką slėpti sandėliuke lavono, kad galėtum pažaisti detektyvę. Namie turiu du vaikus, iš kurių vienas dar tiki Kalėdų Seneliu. Jeigu Lilė pamatys jį negyvą sandėliuke, tai gali kiek sugadinti Kalėdų magiją ir gal net traumuoti visam gyvenimui.

– Hmmm, taip, gerai, tu teisi, – nusileidžia ji.

– Be to, – priduriu, – aš jau jį paliečiau.

– Oho! – šūkteli ji. – Ką?! Visi žino, kad kūno liesti nevalia! Kam lietei? O jeigu policija pamanys, kad tai tavo darbas. Atvežu kastuvą. Daugiau nieko nebeliesk.

– Nevežk jokio kastuvo! Viskas gerai, aš tik norėjau patikrinti, ar jis tikrai negyvas, bet buvau labai atsargi ir pėdsako nekliudžiau.

– Pala, yra pėdsakas? Jėga! Gal galim patikrinti ir pasirodys,

kad ten raudoni dažai, o tada žudiko pašiūrėje rasim išverstą dažų skardinę ir taip atskleisim nusikaltimą! Valio!

– Ten ne raudoni dažai, – aiškinu, – o speltų miltai.

– Tai žudikas yra iš tos kepyklėlės sektos turguje? Koks siužeto vingis!

– Ne, miltai per grumtynes nukrito nuo lentynos ir dabar jų pilna visur. Juose ir įsispaudė pėdsakas.

– Verčiau nufotkink, – siūlo Dženė, – ir išmatuok. Prireiks, norint atmesti įtariamuosius.

– Mes ne kokios seklės morkos. Tuoj skambinu policijai ir ji viską sutvarkys.

– Bet pėdsakas, Ana! – nerimsta Dženė. – Juk tai grynas ŽENKLAS! Jau gūglinu speltas. Gal jos su kuo nors reaguoja.

Prisimenu, kaip susijaudinau išvydusi tą pėdsaką, ir akimirką sudvejoju, bet ne, juk tikrai negaliu aiškintis pati. Kad ir kaip smagu būtų atskleisti žmogžudystę, kad ir kaip pasibaisėtų Pamela, jei Kalėdas tektų švęsti nusikaltimo vietoje, turiu paskambinti policijai.

Mintyse sudarau sąrašą:

Paskambinti policijai.

Išgabenti negyvą Kalėdų Senelį iš mano brangiojo sandėliuko.

Priskinti bugienių.

Surengti visiems stebuklingas Kalėdas.

Po „paskambinti policijai“ dar prirašau „išmatuoti pėdsaką“. Tikinu save, kad tik stengiuosi būti naudinga. Gal policija pamirš liniuotę ir man už tai padėkos.

– Nesiaiškinsim nusikaltimo, Džene, – tvirtinu. – Man rei-

sumautų Kalėdų

kia priskinti bugienių ir sukurti Kalėdų stebuklą, be to, visai nenoriu, kad Lilė sužinotų, jog jos namuose žuvo Kalėdų Senelis. – Gerai, gerai, tiek to, – nusileidžia Dženė, – bet bent jau luktelėk minutę. Man tikrai atrodo, kad esi apimta šoko ir tau praverstų pakvėpuoti grynu oru arba maktelėti brendžiuko. Turi įvertinti padėtį.

Vien pagalvojusi apie brendį vos neapsivemiu, bet gal pakvėpuoti grynu oru ir nėra prasta mintis. Įvertinti padėtį. Gerai, įvertinti padėtį galiu. Įvertinti padėtį privalau, bent kol įsitikinsiu, kad nė vienas iš mano šeimos narių nėra Kalėdų Senelio žudikas. Logiška, taip ir padarysiu. Tik reikia visus pažadinti ir ištempti laukan, kuo toliau nuo šventinio lavono. Eisim pasivaikščioti, priskinsim bugienių ir aš išvėdinsiu galvą. Pasikalbėsiu su Oliu ir, jei jis nesielgs kaip žudikas, paskambinsim policijai, kad ši viskuo pasirūpintų, tada Kalėdos bus nesugadintos, turėsiu stalo puošmeną ir viskas bus gerai.

– Nuostabu, – apsidžiaugia Dženė, kai išdėstau jai planą. –Palaikom ryšį. Galėsiu būti tavo kontaktas išorėje.

– Kieno išorėje? – nesuprantu. – Aš juk ne kalėjime. Bent jau kol kas.

Anos kalėdinių darbų sąrašas:

1. Supakuoti vaikų dovanas

2. Nuskusti bulves

3. Atsikratyti lavonu

JO MIDDLETON (Džo Midlton) – britų rašytoja, gyvenanti Somersete su dviem vaikais, auksiniu retriveriu ir trimis katėmis, pavadintomis detektyvinių romanų veikėjų vardais. Ji rašo jau daugiau nei dvidešimt metų, „Laimingų sumautų Kalėdų“ – garsiausia jos knyga, kuri neabejotinai patiks Richardo Osmano gerbėjams. Tai šmaikštus detektyvas, kuriame rasite viską, ko taip norisi šventiniu laikotarpiu: humoro, atjautos ir netikėtą, įtraukiantį siužetą.

Kūčių rytą Ana Džonson sunkiai pramerkia akis. Kasmetinis prieššventinis vakarėlis atėmė iš jos visas jėgas. Visai netrukus jos namuose pasirodys priekabūs uošviai, tad reikia kuo greičiau paslėpti praeitos nakties pėdsakus ir pasiruošti Kalėdoms.

Tačiau pasiruošimą nutraukia netikėtas radinys: Anos sandėliuke guli negyvas Kalėdų Senelis. Kaip jis čia atsidūrė? Ir kuris vakarėlio svečias jį nužudė? Niekas neturi sužinoti, kad jos namai virto nusikaltimo vieta. Jei Ana nori išgelbėti Kalėdas, teks pačiai viską išsiaiškinti. O laikas tiksi...

Skaitydami šią knygą jausitės taip, tarsi sėdėtumėte prie kalėdinio šeimos stalo, kur skamba juokas, seni ginčai ir netikėtos paslaptys. Tai nuotaikinga detektyvinė istorija, kurios dar ilgai nepamiršite.

Kalėdos ir žmogžudystė – tobulas derinys! Ši knyga nuostabi nuo pradžios iki galo! – Rašytojas Jonathan Whitelaw

Tobula Kalėdų dovana. – Rašytoja Chrissie Manby